Kaip pasirinkti kompiuterio kietąjį diską

Taigi galima išskirti šiuos HDD pranašumus prieš SSD:

1. Nedidelė kaina, ypač kalbant apie „rublį už gigabaitą”;
2. Ilgas tarnavimo laikas, kuris bet kokiomis sąlygomis gali būti keleri metai.

SSD turi šiuos pranašumus, palyginti su HDD

1. Didelė skaitymo ir rašymo sparta;
2. Jų nereikia defragmentuoti;
3. Prieigos prie failų greitis (ypač atsitiktinių sektorių skaitymo ir rašymo) laikui bėgant nemažėja.

Optimali konfigūracija yra tokia. Mažos talpos SSD diske įdiegiama operacinė sistema ir svarbiausios programos, o didesnės talpos HDD diske saugomi naudotojo duomenys.

Fizinis dydis – 3.5 arba 2.5 colių

Kietuosius diskus galima įsigyti dviejų formatų – 3.5″ ir 2″ kietieji diskai.5 colių. HDD daugiausia skirti naudoti sisteminiuose įrenginiuose, o pastarieji naudojami nešiojamuosiuose kompiuteriuose ir išoriniuose kietuosiuose diskuose.

Techniškai į sistemos bloką galima įmontuoti nešiojamąjį kietąjį diską. Tačiau klystate. Korpuso atvartai, kurie prilaiko kietąjį diską ir apsaugo jį nuo vibracijos.

Magistralės tipas – IDE arba SATA

Beje, IDE magistralė šiandien beveik nenaudojama. Jis įrengtas tik labai senuose kompiuteriuose ir pagrindinėse plokštėse. Tačiau „mašinose”, pagamintose maždaug iki 2008-2010 m., šis standartas naudojamas ir SATA jungties nėra.

Šiuolaikinėse konfigūracijose naudojama SATA. Didesnė duomenų perdavimo sparta (iki 6 Gb/s).

Atkreipkite dėmesį, kad šios jungtys nėra keičiamos. Tai reiškia, kad negalima prijungti IDE disko prie kompiuterio, kuriame yra tik SATA lizdai, ir atvirkščiai. Esant ūmiam poreikiui, galite naudoti specialius adapterius, tačiau jie yra labai lėti ir nestabilūs.

Autobusų generavimas

Yra kelios SATA magistralės kartos (versijos). Jie yra tarpusavyje suderinami, todėl SATA 1 standųjį diską galite prijungti prie pagrindinės plokštės, turinčios SATA 3 lizdą. Tačiau turėtumėte nepamiršti, kad duomenų perdavimo sparta bus tik tokia, kokią palaiko senesnis standartas.

Taigi, jei į pagrindinę plokštę, kuri palaiko tik SATA 1, įdėsite SATA 3 standųjį diską, perdavimo sparta bus tokia pati kaip SATA 1.

Panašiai, jei SATA 2 standųjį diską prijungsite prie SATA 3 pagrindinės plokštės, perdavimo sparta bus tokia pati kaip ir SATA 2 standžiojo disko.

Geriausia naudoti standartinį ir pagrindinės plokštės palaikomą kietąjį diską.

Pavaros suklio greitis

Kietuosiuose diskuose informacijai saugoti naudojami specialūs magnetiniai kaupikliai („blynai”). Sukdamosi skaitymo ir rašymo galvutės skaito ir įrašo duomenis į jas.

Kietųjų diskų sukimosi greitis turi tiesioginės įtakos kietojo disko našumui. Didesnis greitis gali reikšti, kad kietajame diske greičiau surandami išsaugoti duomenys arba atlaisvinama vieta naujiems duomenims. Daugumos šiuolaikinių standžiųjų diskų sparta yra 7200 aps/min, o tai reiškia, kad paieškos laikas yra 8.5 ms, o bendras vėlavimas – 12.7 ms.

Taip pat yra greitesnių kietųjų diskų. Pavyzdžiui, „WD Raptor” sukimosi greitis yra 10 000 aps/min. Šio prietaiso ieškojimo laikas yra 5.5 ms, o bendra uždelsimo trukmė – 8.5 ms. „Seagate Cheetah”, esant 15 000 aps/min, paieškos laikas yra 3.8 ms, o bendras vėlavimas – 5.8 ms.

Parametrą „bendras uždelsimas” sudaro paieškos laikas ir laikas, per kurį kietasis diskas sukasi.

Sukimosi greitis yra paieškos laiko matas. Jei reikia nuskaityti didelį, iš eilės einantį duomenų bloką, diskai su skirtingomis šio parametro reikšmėmis veiks maždaug vienodai. Todėl rekomenduojama reguliariai defragmentuoti kietąjį diską.

Talpa

Jums svarbiausia talpa, matuojama GB arba TB. Nuo jo priklauso, kiek informacijos galite saugoti standžiajame diske.

Tačiau labai mažos talpos modelių nerekomenduojama naudoti. Pirma, „Windows” operacinė sistema savo poreikiams skiria apie 20-30 GB, o šis kiekis laikui bėgant didėja tik pridedant naujų failų. Antra, net ir interneto naršyklė per savaitę intensyvaus naudojimo gali „sunaudoti” 1 GB. Galiausiai kietajame diske yra apsikeitimo failas.

Be to, kuo didesnė kietojo disko talpa, tuo mažesnė vieno GB kaina. Todėl, pavyzdžiui, 750 GB ir 1 TB disko kaina skiriasi nedaug.

Buferinės atminties talpa

Buferinė arba spartinančioji atmintis yra operatyviosios atminties rūšis. Išskyrus atvejus, kai jis naudojamas tik standžiajame diske. Čia kietajame diske saugomi įvairūs duomenys, kuriuos jis nuskaito iš magnetinio disko. Jame taip pat atskleidžiama informacija, kurią dažniausiai reikia pasiekti.

Todėl kuo didesnis talpyklos dydis, tuo spartesnis kietasis diskas. Tačiau tik teoriškai. Praktiškai paaiškėjo, kad nėra esminio skirtumo tarp modelių su 32 MB spartinančiosios atminties ir modelių su 64 MB spartinančiosios atminties. Todėl nėra prasmės rinktis kietojo disko su maksimalia buferine atmintimi – pakanka turėti didelę buferinę atmintį (16 arba 32 MB staliniams kompiuteriams ir 8 arba 16 MB nešiojamiesiems kompiuteriams).

Šilumos ir energijos suvartojimas

Kaip ir bet kuris kitas kompiuterio komponentas, kietasis diskas veikdamas įkaista. Jei temperatūra smarkiai pakyla, jis gali nustoti tinkamai veikti, todėl sektoriai gali būti neveikiantys arba neįskaitomi.

Ypač tose konfigūracijose, kuriose naudojamas daugiau nei vienas kietasis diskas. Šią problemą galima išspręsti į šasi įmontuojant papildomą aušintuvą, kuris pučia orą per HDD masyvą.

Jei jūsų korpuse nėra vietos papildomam aušintuvui, sprendimas – aušintuvas, mažiau įkaitęs ir daugiau energijos vartojantis kietasis diskas. Tačiau nepamirškite, kad jų našumas taip pat nėra didelis.

Išsamesnės informacijos žr

Rinkdamiesi kietąjį diską pirmiausia atkreipkite dėmesį į kompiuterio pagrindinės plokštės specifikaciją – prijungimo standartą, kartą ir pan..

Nereikia taupyti renkantis mažos spartos ar mažo dydžio talpyklą labai pigiems diskams. Daugeliu atvejų labai brangūs nėra būtini.

!

Šiuose straipsniuose mūsų ekspertai papasakos, kaip pasirinkti SSD diską ir kokias paslaptis turi turėti jūsų kompiuteris.