- Karbamido atradimo istorija, medžiagos savybės
- CON
. Pirmą kartą dirbtiniu būdu jį 1828 m. išgauti pavyko Edvardui Vėberiui (Edward Weber), kuris rusų chemiko A. Bazarovo sukūrė jo sintezės technologiją.. Pramoninis karbamido gamybos procesas jungiant amoniako ir anglies dioksido molekules esant 130-140 slėgiui 0 .
Karbamidas yra organinė medžiaga, kurioje anglies grupė sujungta su amidinio azoto radikalu CO(N
)2.
Karbamido savybės:
Išvaizda – bespalvės arba silpnos spalvos, bekvapės granulės.
tirpsta vandenyje, organiniuose alkoholiuose, netirpsta chloroforme.
Reaguoja su organiniais ir neorganiniais junginiais.
Granulių dydis 1-4 mm.
Piltinis svoris 1330 kg/m3.
Lydymosi temperatūra yra +132,7 0 .
Skilimo temperatūra yra +150 0 .
Azoto kiekis – 46,2 %.
Naudojamos 3 trąšų formos: granuliuotas B klasės karbamidas, supiltas arba tabletuotas B klasės karbamidas, humanizuotas karbamidas.
Karbamido kaip trąšos poveikis
Karbamidas yra stipriausia iš visų azoto trąšų, nes jame yra 46 % veikliosios medžiagos. Tačiau tai nėra svarbiausia – nitratų sudėtyje esantis azotas veikia greitai, o karbamido – lėtai. Dirvožemyje azotas pereina į amidinę formą CO(N
)2 dėl dirvožemio drėgmės virsta nestabilia forma (NH4)2CO3. Paviršiuje esančios granulės netenka pusės azoto, suskyla iki lakiųjų N
. Tačiau jei karbamidas įterpiamas į dirvožemį, tolesnė hidrolizė suriša amoniaką į augalams prieinamą formą NH4HCO3+ NH4OH. Šiuos preparatus augalai gerai įsisavina.
Skystųjų trąšų karbamido vandeninis tirpalas hidrolizuojamas, todėl augalai gauna amoniako ir anglies dioksido. Komponentai greitai įsisavinami, tręšimo ant lapų rezultatą galima nustatyti per dvi dienas.
Iš visos šios chemijos karbamido granulių barstymas, neįterpiant jų į dirvožemį, yra tas pats, kas pinigų barstymas lauke – nauda augalams tokia pati. Karbamido negalima laikyti lauke – amoniakas išgaruoja, nes ore visada yra vandens.
Dabar, remiantis chemijos duomenimis, bet jau apie dirvožemio rūgštėjimą. Jei karbamido norma neviršijama, dėl sudėtingų biocheminių reakcijų augalas visiškai panaudoja bikarbonatą ir amonio hidroksidą. Laisvas amoniakas, vykstant grandininei reakcijų, kuriose dalyvauja vanduo ir deguonis, pirmiausia virsta nitritais, o vėliau – nitratais. Jis turi tokį patį poveikį kaip nitratai. HNO3 – azoto rūgštis, jos druskos vadinamos salietra.
Žinodami karbamido cheminę sudėtį, darome išvadą, kad šios trąšos yra naudingos:
Jei jis vartojamas tinkamomis dozėmis;
arba įterpti granules į dirvą, arba naudoti jas kaip tirpalą, o po to purenti.
Atsižvelkite į aktyvumą ir derinkite tik su rekomenduojamais preparatais.
Karbamido naudojimas vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį
Šios trąšos laikomos pavasarinėmis, nes augalams daugiausia azoto reikia pavasarį, kai jie formuoja žaliąją masę. Karbamidas naudojamas granulių pavidalu, įkasant arba laistant dirvožemį tirpalu.
Cheminė medžiaga naudojama kaip insekticidas ir fungicidas rudeniniam naikinimui. Pagrindinė sąlyga – azotu tręšti ramybės būsenoje esančius augalus, kad nesukeltume vegetacijos protrūkio. Nukritusiuose lapuose veisiasi ligos ir vabzdžiai. Koncentruotas karbamido tirpalas sunaikina chitininę vabzdžių dangą, stabdo miltligės, dėmėtligės, purpurinės dėmėtligės ir monilių dėmėtligės vystymąsi pavasarį.
Prieš rudens šalnas krūmai ir medžiai paruošiami žiemai karbamido tirpalu. Aplink, tam tikru atstumu nuo sodinimo duobės, iškasamos vagos ir užpilama 150 g karbamido tirpalo jaunam medeliui ir 250 g – senam. Šis metodas padidina krūmo ar medžio atsparumą žiemai.
Pavasarį, kai sodas dar miega, medžius ir krūmus apdorokite 5-7 % tirpalu, kuris nenudegins žievės, bet sunaikins plyšiuose ir ertmėse žiemojančius vabzdžius. Naudokite karbamidą, kai temperatūra yra apie +5 0 C, ant miegančių pumpurų. Ankstyvą pavasarį sutvarkytas sodas žydės po savaitės, išvengdamas šalto pavasario ryto.
Šis tirpalas kaip insekticidas veiksmingai naikina sodo vabalus, žiedgraužius ir šluotelinius vabalus. Jis veikia bulvių vikšrus, kolorado vabalus ir vikšrus. Naudojama 2,5 l 10 m2. Karbamide (1:1) mirkytos bulvės gali būti dedamos tarp eilučių kaip vilioklė kolorado vabalams.
Pavasarį 1 kg karbamido hektarui įterpiama prieš arimą. Giliau įterptos naudingosios medžiagos gali būti geriau panaudojamos. Pasėti augalai savo šaknimis neliečia granulių.
Kaip pateikti paraišką
Karbamidas tirpsta – reakcija yra endoterminė; didėjant koncentracijai tirpalo temperatūra mažėja. Todėl granuliuoto junginio suspensija ištirpinama karštame vandenyje. Vėliau tūris koreguojamas pagal apskaičiuotą.
Vejos tręšimui sausas granules galima barstyti rankomis arba trąšų barstytuvu po 1 kg vienam sėjos plotui. Nedelsiant ištirpinkite karbamidą dideliame kiekyje vandens. Tręšiant vaismedžių sodą karbamidu tręšiama sodinukų laja ir gausiai laistoma.
Trąšos į dirvą įterpiamos laistant arba granulių pavidalu likus 2 savaitėms iki sodinimo. Granulės įterpiamos į sėjos vagutę, atskirta nuo sėklų dirvožemio sluoksniu.
Karbamido suderinamumas su kitomis trąšomis
Karbamidas – gana aktyvi medžiaga ištirpinta, su judriaisiais jonais. Kadangi visose trąšose yra cheminių druskų, jos gali reaguoti tarpusavyje, o augalai negali įsisavinti galutinių produktų, kurie užkemša dirvožemį.
Nenaudokite karbamido kartu su kompozicijomis:
Superfosfatas ir dolomito miltai, monofosfatai;
Kalkės, kreida, kalcio nitratas;
pelenai
Kartu su kalio chloridu, sieros rūgštimi karbamidas yra naudingas. Aktyvusis kalis suriša lakiojo amoniako junginius ir paverčia juos tirpia druska, naudinga augalams.
Prieš naudojimą karbamidas gali būti sumaišytas su amonio sulfatu arba fosfato miltais, tačiau neturėtų būti maišomas.
Geri rezultatai gaunami maišant 5 % karbamido ir geležies vitriolio tirpalus ankstyvą pavasarį. Net apleisti medžiai atgauna antrą jaunystę.
Karbamido preparatų tipai
Karbamidas yra granulių pavidalo. Jie gaunami dviem būdais – virimo ir prilingo metodais – bokšto metodu, kai tirpalo lašai krisdami kietėja. Sferinė struktūra būdinga grūdams, gautiems prill metodu. Abi konstrukcijos yra parduodamos ir skiriasi savo forma bei dydžiu. Granulės, didesnės už rutuliukus, nesferinės.
Dabar galima įsigyti tablečių trąšų. Granulių paviršius padengtas nepralaidžia danga, todėl azotas neišgaruoja. Išlaidos didesnės, vartojimas mažesnis, o ekonominis poveikis išlieka toks pat.
Humanizuotas karbamidas yra tamsios spalvos – pagrindinės medžiagos paviršius padengtas kitu junginiu. Humatai – tai sudėtingi organiniai azoto junginiai, kurie yra natūralaus humuso dalis. Juose kaupiasi aminorūgštys, biologiškai aktyvios medžiagos, fermentai, skirti cheminiam komponentui skaidyti. Būtent šie komponentai yra katalizatoriai augalams įsisavinant maistines medžiagas, šiuo atveju azotą. Jie paverčia druskas į prieinamą formą.
Humanizuotas karbamidas – granulės, impregnuotos kalio humatu, apsaugotos nuo lupimosi karbamido-formaldehido derva. Sferinės granulės sukamos drėgno kalio humato būgne, kol junginys įgauna tamsiai rudą spalvą. Kalio tirpalas + karbamido-formaldehido derva purškiama purkštuvais, kad susidarytų dvisluoksnė danga. Rutuliukai išdžiovinami, supakuojami. Dėl efektyvių kompleksinės trąšų sudėties savybių derinio jų sąnaudos sumažėja iki 30 %.
Kitos trąšos, pavyzdžiui, superfosfatas arba kalio chloridas, taip pat gali būti humanizuotos. Standartiškai mišiniuose yra 95-96,6 % pagrindinės medžiagos, 3-4 % kalio arba natrio humato ir 0,3-0,42 % dervos apvalkalo.
Dėmesio! Humatinis karbamidas yra vienintelės trąšos, kurios sunaikina inkstines erkes ant serbentų.
Kada tręšti karbamidu
Karbamidas naudojamas pavasarį kaip papildomas tręšimas. Rudenį panaudotas azotas iš dalies išgaruoja arba nugrimzta į apatinius augalui nepasiekiamus sluoksnius. Be to, jo negalima maišyti su superfosfatu ar kalkėmis, kai rekultivuojama. Todėl karbamidas laikomas pavasario trąša. Rudenį jis gali būti naudojamas rūgščiame liesame dirvožemyje, sumaišytas su magnio sulfatu, bet nedidelėmis dozėmis, siekiant paruošti dirvožemį kitam sezonui.
Pavasarį prieš arimą arba ruošiant sėklų guoliavietę reikėtų išberti 10 g karbamido 1 m2. Prieš sėjant augalus, turėtų praeiti 2 savaitės. Tokį pat kiekį tirpalo iš laistytuvo galima išpilti po dirva. Karbamido perteklius gali trukdyti sėkloms sudygti lysvėje.
Požymiai, kad augalui reikia azoto
Šviesūs arba pageltę lapai. Spalvos praradimas prasideda nuo senų lapų.
Lėtas augimas.
Nudžiūvę lapai, žiedai, nuobodi išvaizda.
Kiaušidžių nudžiūvimas.
Jei reikia, vasarą nusilpusius augalus galima tręšti lapų trąšomis, naudojant 0,5-1 % tirpalą. Augalai maitinami tręšiant, pavyzdžiui, lašeliniu drėkinimu arba hidroponikos būdu.
Azoto perteklius nitratų pavidalu gali kauptis vaisiuose ir lapuose, turėti įtakos skoniui ir galiojimo laikui bei sukelti apsinuodijimą. Todėl likus 15 dienų iki derliaus nuėmimo tręšti draudžiama. Nenaudokite azoto daugiau kaip 3 kartus per sezoną. Permaitinti augalai pasižymi minkštais lapais ir vešliu augimu. Tokius krūmus puola amarai, bręsta lėtai, augalas „išgraužia”.
Trąšų naudojimo normos:
Daržovės ir vaisiniai augalai. Pavasarį dirvą patręškite 200 g/ m2 trąšų, įterpdami jas 6-8 cm gylyje.
Į duobę sodinant. 5 g į 10 cm gylį, įmaišykite į dirvą. Trąšos sodinimo metu neturi sąlyčio su šaknimis.
Vasarinis padažas derliaus pradžioje. 3 g/l – dozė vienam augalui.
Uogos biriojoje medžiagoje. 70 g pabarstykite į apskritą vagą, užberkite žemėmis.
Svarstyklės ne visada lengvai prieinamos. Degtukų dėžutėje yra 15 g, valgomajame šaukšte be šaukštelio – 10 g, arbatiniame šaukštelyje – 5 g.
Kiekvienam augalui azoto reikia tam tikru laiku. Kai kurie tik pavasarį – svogūnėliai, šakniavaisiai. Kitiems (vynuogėms) reikia 3 trąšų per sezoną. Pagrindinė taisyklė – naudoti laiku ir nepakenkti augalui.
Klaidingas karbamido naudojimas
Trąšos turi būti įrašomos į šėrimo dienoraštį. Jei rudenį naudojate naikinimo priemonę su karbamidu, pavasarį turėtumėte naudoti kitą cheminę medžiagą.
Tręškite šaknis rekomenduojama skysta trąšų doze, bet po laistymo.
Negalima barstyti granulių ant žemės, tada laistyti – kristalai ištirps žemėje, bet koncentracija bus didelė, gali būti pažeistos šaknys.
Metų metus laikyti neuždengtą cheminę medžiagą sandėliuke. Dalis naudingojo azoto neišvengiamai išgaruoja.
Rezervuarų mišinių su nesuderinamais ingredientais gaminimas.
Atsargumo priemonės dirbant su karbamidu
Didelė karbamido koncentracija yra pavojinga. 5 % tirpalas ardo vabzdžių chitininę membraną. Koncentruotą tirpalą praskieskite karštu vandeniu – dvigubas pavojus.
Saugos priemonės:
Patogi avalynė, odą ir plaukus dengiantys drabužiai.
Guminės pirštinės, apsauginiai akiniai arba veido skydelis, respiratorius.
Venkite sąlyčio su gleivine. Patekus į alkoholį, nuplaukite dideliu kiekiu vandens ir kreipkitės į gydytoją.
Purškiama esant ramiam orui, geriausia vakare.
Išvada
Karbamidas yra veiksmingiausias ir nebrangus junginys, kurio poveikis yra ilgalaikis, kai jis tinkamai naudojamas. Įsigijus humanizuoto karbamido, padidės jo naudojimo nauda ir sumažės cheminės medžiagos sąnaudos.
- . Pirmą kartą dirbtiniu būdu jį 1828 m. išgauti pavyko Edvardui Vėberiui (Edward Weber), kuris rusų chemiko A. Bazarovo sukūrė jo sintezės technologiją.. Pramoninis karbamido gamybos procesas jungiant amoniako ir anglies dioksido molekules esant 130-140 slėgiui 0 .
Karbamidas yra organinė medžiaga, kurioje anglies grupė sujungta su amidinio azoto radikalu CO(N
)2.
Karbamido savybės:
Išvaizda – bespalvės arba silpnos spalvos, bekvapės granulės.
tirpsta vandenyje, organiniuose alkoholiuose, netirpsta chloroforme.
Reaguoja su organiniais ir neorganiniais junginiais.
Granulių dydis 1-4 mm.
Piltinis svoris 1330 kg/m3.
Lydymosi temperatūra yra +132,7 0 .
Skilimo temperatūra yra +150 0 .
Azoto kiekis – 46,2 %.
Naudojamos 3 trąšų formos: granuliuotas B klasės karbamidas, supiltas arba tabletuotas B klasės karbamidas, humanizuotas karbamidas.
Karbamido kaip trąšos poveikis
Karbamidas yra stipriausia iš visų azoto trąšų, nes jame yra 46 % veikliosios medžiagos. Tačiau tai nėra svarbiausia – nitratų sudėtyje esantis azotas veikia greitai, o karbamido – lėtai. Dirvožemyje azotas pereina į amidinę formą CO(N
)2 dėl dirvožemio drėgmės virsta nestabilia forma (NH4)2CO3. Paviršiuje esančios granulės netenka pusės azoto, suskyla iki lakiųjų N
. Tačiau jei karbamidas įterpiamas į dirvožemį, tolesnė hidrolizė suriša amoniaką į augalams prieinamą formą NH4HCO3+ NH4OH. Šiuos preparatus augalai gerai įsisavina.
Skystųjų trąšų karbamido vandeninis tirpalas hidrolizuojamas, todėl augalai gauna amoniako ir anglies dioksido. Komponentai greitai įsisavinami, tręšimo ant lapų rezultatą galima nustatyti per dvi dienas.
Iš visos šios chemijos karbamido granulių barstymas, neįterpiant jų į dirvožemį, yra tas pats, kas pinigų barstymas lauke – nauda augalams tokia pati. Karbamido negalima laikyti lauke – amoniakas išgaruoja, nes ore visada yra vandens.
Dabar, remiantis chemijos duomenimis, bet jau apie dirvožemio rūgštėjimą. Jei karbamido norma neviršijama, dėl sudėtingų biocheminių reakcijų augalas visiškai panaudoja bikarbonatą ir amonio hidroksidą. Laisvas amoniakas, vykstant grandininei reakcijų, kuriose dalyvauja vanduo ir deguonis, pirmiausia virsta nitritais, o vėliau – nitratais. Jis turi tokį patį poveikį kaip nitratai. HNO3 – azoto rūgštis, jos druskos vadinamos salietra.
Žinodami karbamido cheminę sudėtį, darome išvadą, kad šios trąšos yra naudingos:
Jei jis vartojamas tinkamomis dozėmis;
arba įterpti granules į dirvą, arba naudoti jas kaip tirpalą, o po to purenti.
Atsižvelkite į aktyvumą ir derinkite tik su rekomenduojamais preparatais.
Karbamido naudojimas vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį
Šios trąšos laikomos pavasarinėmis, nes augalams daugiausia azoto reikia pavasarį, kai jie formuoja žaliąją masę. Karbamidas naudojamas granulių pavidalu, įkasant arba laistant dirvožemį tirpalu.
Cheminė medžiaga naudojama kaip insekticidas ir fungicidas rudeniniam naikinimui. Pagrindinė sąlyga – azotu tręšti ramybės būsenoje esančius augalus, kad nesukeltume vegetacijos protrūkio. Nukritusiuose lapuose veisiasi ligos ir vabzdžiai. Koncentruotas karbamido tirpalas sunaikina chitininę vabzdžių dangą, stabdo miltligės, dėmėtligės, purpurinės dėmėtligės ir monilių dėmėtligės vystymąsi pavasarį.
Prieš rudens šalnas krūmai ir medžiai paruošiami žiemai karbamido tirpalu. Aplink, tam tikru atstumu nuo sodinimo duobės, iškasamos vagos ir užpilama 150 g karbamido tirpalo jaunam medeliui ir 250 g – senam. Šis metodas padidina krūmo ar medžio atsparumą žiemai.
Pavasarį, kai sodas dar miega, medžius ir krūmus apdorokite 5-7 % tirpalu, kuris nenudegins žievės, bet sunaikins plyšiuose ir ertmėse žiemojančius vabzdžius. Naudokite karbamidą, kai temperatūra yra apie +5 0 C, ant miegančių pumpurų. Ankstyvą pavasarį sutvarkytas sodas žydės po savaitės, išvengdamas šalto pavasario ryto.
Šis tirpalas kaip insekticidas veiksmingai naikina sodo vabalus, žiedgraužius ir šluotelinius vabalus. Jis veikia bulvių vikšrus, kolorado vabalus ir vikšrus. Naudojama 2,5 l 10 m2. Karbamide (1:1) mirkytos bulvės gali būti dedamos tarp eilučių kaip vilioklė kolorado vabalams.
Pavasarį 1 kg karbamido hektarui įterpiama prieš arimą. Giliau įterptos naudingosios medžiagos gali būti geriau panaudojamos. Pasėti augalai savo šaknimis neliečia granulių.
Kaip pateikti paraišką
Karbamidas tirpsta – reakcija yra endoterminė; didėjant koncentracijai tirpalo temperatūra mažėja. Todėl granuliuoto junginio suspensija ištirpinama karštame vandenyje. Vėliau tūris koreguojamas pagal apskaičiuotą.
Vejos tręšimui sausas granules galima barstyti rankomis arba trąšų barstytuvu po 1 kg vienam sėjos plotui. Nedelsiant ištirpinkite karbamidą dideliame kiekyje vandens. Tręšiant vaismedžių sodą karbamidu tręšiama sodinukų laja ir gausiai laistoma.
Trąšos į dirvą įterpiamos laistant arba granulių pavidalu likus 2 savaitėms iki sodinimo. Granulės įterpiamos į sėjos vagutę, atskirta nuo sėklų dirvožemio sluoksniu.
Karbamido suderinamumas su kitomis trąšomis
Karbamidas – gana aktyvi medžiaga ištirpinta, su judriaisiais jonais. Kadangi visose trąšose yra cheminių druskų, jos gali reaguoti tarpusavyje, o augalai negali įsisavinti galutinių produktų, kurie užkemša dirvožemį.
Nenaudokite karbamido kartu su kompozicijomis:
Superfosfatas ir dolomito miltai, monofosfatai;
Kalkės, kreida, kalcio nitratas;
pelenai
Kartu su kalio chloridu, sieros rūgštimi karbamidas yra naudingas. Aktyvusis kalis suriša lakiojo amoniako junginius ir paverčia juos tirpia druska, naudinga augalams.
Prieš naudojimą karbamidas gali būti sumaišytas su amonio sulfatu arba fosfato miltais, tačiau neturėtų būti maišomas.
Geri rezultatai gaunami maišant 5 % karbamido ir geležies vitriolio tirpalus ankstyvą pavasarį. Net apleisti medžiai atgauna antrą jaunystę.
Karbamido preparatų tipai
Karbamidas yra granulių pavidalo. Jie gaunami dviem būdais – virimo ir prilingo metodais – bokšto metodu, kai tirpalo lašai krisdami kietėja. Sferinė struktūra būdinga grūdams, gautiems prill metodu. Abi konstrukcijos yra parduodamos ir skiriasi savo forma bei dydžiu. Granulės, didesnės už rutuliukus, nesferinės.
Dabar galima įsigyti tablečių trąšų. Granulių paviršius padengtas nepralaidžia danga, todėl azotas neišgaruoja. Išlaidos didesnės, vartojimas mažesnis, o ekonominis poveikis išlieka toks pat.
Humanizuotas karbamidas yra tamsios spalvos – pagrindinės medžiagos paviršius padengtas kitu junginiu. Humatai – tai sudėtingi organiniai azoto junginiai, kurie yra natūralaus humuso dalis. Juose kaupiasi aminorūgštys, biologiškai aktyvios medžiagos, fermentai, skirti cheminiam komponentui skaidyti. Būtent šie komponentai yra katalizatoriai augalams įsisavinant maistines medžiagas, šiuo atveju azotą. Jie paverčia druskas į prieinamą formą.
Humanizuotas karbamidas – granulės, impregnuotos kalio humatu, apsaugotos nuo lupimosi karbamido-formaldehido derva. Sferinės granulės sukamos drėgno kalio humato būgne, kol junginys įgauna tamsiai rudą spalvą. Kalio tirpalas + karbamido-formaldehido derva purškiama purkštuvais, kad susidarytų dvisluoksnė danga. Rutuliukai išdžiovinami, supakuojami. Dėl efektyvių kompleksinės trąšų sudėties savybių derinio jų sąnaudos sumažėja iki 30 %.
Kitos trąšos, pavyzdžiui, superfosfatas arba kalio chloridas, taip pat gali būti humanizuotos. Standartiškai mišiniuose yra 95-96,6 % pagrindinės medžiagos, 3-4 % kalio arba natrio humato ir 0,3-0,42 % dervos apvalkalo.
Dėmesio! Humatinis karbamidas yra vienintelės trąšos, kurios sunaikina inkstines erkes ant serbentų.
Kada tręšti karbamidu
Karbamidas naudojamas pavasarį kaip papildomas tręšimas. Rudenį panaudotas azotas iš dalies išgaruoja arba nugrimzta į apatinius augalui nepasiekiamus sluoksnius. Be to, jo negalima maišyti su superfosfatu ar kalkėmis, kai rekultivuojama. Todėl karbamidas laikomas pavasario trąša. Rudenį jis gali būti naudojamas rūgščiame liesame dirvožemyje, sumaišytas su magnio sulfatu, bet nedidelėmis dozėmis, siekiant paruošti dirvožemį kitam sezonui.
Pavasarį prieš arimą arba ruošiant sėklų guoliavietę reikėtų išberti 10 g karbamido 1 m2. Prieš sėjant augalus, turėtų praeiti 2 savaitės. Tokį pat kiekį tirpalo iš laistytuvo galima išpilti po dirva. Karbamido perteklius gali trukdyti sėkloms sudygti lysvėje.
Požymiai, kad augalui reikia azoto
Šviesūs arba pageltę lapai. Spalvos praradimas prasideda nuo senų lapų.
Lėtas augimas.
Nudžiūvę lapai, žiedai, nuobodi išvaizda.
Kiaušidžių nudžiūvimas.
Jei reikia, vasarą nusilpusius augalus galima tręšti lapų trąšomis, naudojant 0,5-1 % tirpalą. Augalai maitinami tręšiant, pavyzdžiui, lašeliniu drėkinimu arba hidroponikos būdu.
Azoto perteklius nitratų pavidalu gali kauptis vaisiuose ir lapuose, turėti įtakos skoniui ir galiojimo laikui bei sukelti apsinuodijimą. Todėl likus 15 dienų iki derliaus nuėmimo tręšti draudžiama. Nenaudokite azoto daugiau kaip 3 kartus per sezoną. Permaitinti augalai pasižymi minkštais lapais ir vešliu augimu. Tokius krūmus puola amarai, bręsta lėtai, augalas „išgraužia”.
Trąšų naudojimo normos:
Daržovės ir vaisiniai augalai. Pavasarį dirvą patręškite 200 g/ m2 trąšų, įterpdami jas 6-8 cm gylyje.
Į duobę sodinant. 5 g į 10 cm gylį, įmaišykite į dirvą. Trąšos sodinimo metu neturi sąlyčio su šaknimis.
Vasarinis padažas derliaus pradžioje. 3 g/l – dozė vienam augalui.
Uogos biriojoje medžiagoje. 70 g pabarstykite į apskritą vagą, užberkite žemėmis.
Svarstyklės ne visada lengvai prieinamos. Degtukų dėžutėje yra 15 g, valgomajame šaukšte be šaukštelio – 10 g, arbatiniame šaukštelyje – 5 g.
Kiekvienam augalui azoto reikia tam tikru laiku. Kai kurie tik pavasarį – svogūnėliai, šakniavaisiai. Kitiems (vynuogėms) reikia 3 trąšų per sezoną. Pagrindinė taisyklė – naudoti laiku ir nepakenkti augalui.
Klaidingas karbamido naudojimas
Trąšos turi būti įrašomos į šėrimo dienoraštį. Jei rudenį naudojate naikinimo priemonę su karbamidu, pavasarį turėtumėte naudoti kitą cheminę medžiagą.
Tręškite šaknis rekomenduojama skysta trąšų doze, bet po laistymo.
Negalima barstyti granulių ant žemės, tada laistyti – kristalai ištirps žemėje, bet koncentracija bus didelė, gali būti pažeistos šaknys.
Metų metus laikyti neuždengtą cheminę medžiagą sandėliuke. Dalis naudingojo azoto neišvengiamai išgaruoja.
Rezervuarų mišinių su nesuderinamais ingredientais gaminimas.
Atsargumo priemonės dirbant su karbamidu
Didelė karbamido koncentracija yra pavojinga. 5 % tirpalas ardo vabzdžių chitininę membraną. Koncentruotą tirpalą praskieskite karštu vandeniu – dvigubas pavojus.
Saugos priemonės:
Patogi avalynė, odą ir plaukus dengiantys drabužiai.
Guminės pirštinės, apsauginiai akiniai arba veido skydelis, respiratorius.
Venkite sąlyčio su gleivine. Patekus į alkoholį, nuplaukite dideliu kiekiu vandens ir kreipkitės į gydytoją.
Purškiama esant ramiam orui, geriausia vakare.
Išvada
Karbamidas yra veiksmingiausias ir nebrangus junginys, kurio poveikis yra ilgalaikis, kai jis tinkamai naudojamas. Įsigijus humanizuoto karbamido, padidės jo naudojimo nauda ir sumažės cheminės medžiagos sąnaudos.
- )2.
Karbamido savybės:
Išvaizda – bespalvės arba silpnos spalvos, bekvapės granulės.
tirpsta vandenyje, organiniuose alkoholiuose, netirpsta chloroforme.
Reaguoja su organiniais ir neorganiniais junginiais.
Granulių dydis 1-4 mm.
Piltinis svoris 1330 kg/m3.
Lydymosi temperatūra yra +132,7 0 .
Skilimo temperatūra yra +150 0 .
Azoto kiekis – 46,2 %.
Naudojamos 3 trąšų formos: granuliuotas B klasės karbamidas, supiltas arba tabletuotas B klasės karbamidas, humanizuotas karbamidas.
Karbamido kaip trąšos poveikis
Karbamidas yra stipriausia iš visų azoto trąšų, nes jame yra 46 % veikliosios medžiagos. Tačiau tai nėra svarbiausia – nitratų sudėtyje esantis azotas veikia greitai, o karbamido – lėtai. Dirvožemyje azotas pereina į amidinę formą CO(N
)2 dėl dirvožemio drėgmės virsta nestabilia forma (NH4)2CO3. Paviršiuje esančios granulės netenka pusės azoto, suskyla iki lakiųjų N
. Tačiau jei karbamidas įterpiamas į dirvožemį, tolesnė hidrolizė suriša amoniaką į augalams prieinamą formą NH4HCO3+ NH4OH. Šiuos preparatus augalai gerai įsisavina.
Skystųjų trąšų karbamido vandeninis tirpalas hidrolizuojamas, todėl augalai gauna amoniako ir anglies dioksido. Komponentai greitai įsisavinami, tręšimo ant lapų rezultatą galima nustatyti per dvi dienas.
Iš visos šios chemijos karbamido granulių barstymas, neįterpiant jų į dirvožemį, yra tas pats, kas pinigų barstymas lauke – nauda augalams tokia pati. Karbamido negalima laikyti lauke – amoniakas išgaruoja, nes ore visada yra vandens.
Dabar, remiantis chemijos duomenimis, bet jau apie dirvožemio rūgštėjimą. Jei karbamido norma neviršijama, dėl sudėtingų biocheminių reakcijų augalas visiškai panaudoja bikarbonatą ir amonio hidroksidą. Laisvas amoniakas, vykstant grandininei reakcijų, kuriose dalyvauja vanduo ir deguonis, pirmiausia virsta nitritais, o vėliau – nitratais. Jis turi tokį patį poveikį kaip nitratai. HNO3 – azoto rūgštis, jos druskos vadinamos salietra.
Žinodami karbamido cheminę sudėtį, darome išvadą, kad šios trąšos yra naudingos:
Jei jis vartojamas tinkamomis dozėmis;
arba įterpti granules į dirvą, arba naudoti jas kaip tirpalą, o po to purenti.
Atsižvelkite į aktyvumą ir derinkite tik su rekomenduojamais preparatais.
Karbamido naudojimas vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį
Šios trąšos laikomos pavasarinėmis, nes augalams daugiausia azoto reikia pavasarį, kai jie formuoja žaliąją masę. Karbamidas naudojamas granulių pavidalu, įkasant arba laistant dirvožemį tirpalu.
Cheminė medžiaga naudojama kaip insekticidas ir fungicidas rudeniniam naikinimui. Pagrindinė sąlyga – azotu tręšti ramybės būsenoje esančius augalus, kad nesukeltume vegetacijos protrūkio. Nukritusiuose lapuose veisiasi ligos ir vabzdžiai. Koncentruotas karbamido tirpalas sunaikina chitininę vabzdžių dangą, stabdo miltligės, dėmėtligės, purpurinės dėmėtligės ir monilių dėmėtligės vystymąsi pavasarį.
Prieš rudens šalnas krūmai ir medžiai paruošiami žiemai karbamido tirpalu. Aplink, tam tikru atstumu nuo sodinimo duobės, iškasamos vagos ir užpilama 150 g karbamido tirpalo jaunam medeliui ir 250 g – senam. Šis metodas padidina krūmo ar medžio atsparumą žiemai.
Pavasarį, kai sodas dar miega, medžius ir krūmus apdorokite 5-7 % tirpalu, kuris nenudegins žievės, bet sunaikins plyšiuose ir ertmėse žiemojančius vabzdžius. Naudokite karbamidą, kai temperatūra yra apie +5 0 C, ant miegančių pumpurų. Ankstyvą pavasarį sutvarkytas sodas žydės po savaitės, išvengdamas šalto pavasario ryto.
Šis tirpalas kaip insekticidas veiksmingai naikina sodo vabalus, žiedgraužius ir šluotelinius vabalus. Jis veikia bulvių vikšrus, kolorado vabalus ir vikšrus. Naudojama 2,5 l 10 m2. Karbamide (1:1) mirkytos bulvės gali būti dedamos tarp eilučių kaip vilioklė kolorado vabalams.
Pavasarį 1 kg karbamido hektarui įterpiama prieš arimą. Giliau įterptos naudingosios medžiagos gali būti geriau panaudojamos. Pasėti augalai savo šaknimis neliečia granulių.
Kaip pateikti paraišką
Karbamidas tirpsta – reakcija yra endoterminė; didėjant koncentracijai tirpalo temperatūra mažėja. Todėl granuliuoto junginio suspensija ištirpinama karštame vandenyje. Vėliau tūris koreguojamas pagal apskaičiuotą.
Vejos tręšimui sausas granules galima barstyti rankomis arba trąšų barstytuvu po 1 kg vienam sėjos plotui. Nedelsiant ištirpinkite karbamidą dideliame kiekyje vandens. Tręšiant vaismedžių sodą karbamidu tręšiama sodinukų laja ir gausiai laistoma.
Trąšos į dirvą įterpiamos laistant arba granulių pavidalu likus 2 savaitėms iki sodinimo. Granulės įterpiamos į sėjos vagutę, atskirta nuo sėklų dirvožemio sluoksniu.
Karbamido suderinamumas su kitomis trąšomis
Karbamidas – gana aktyvi medžiaga ištirpinta, su judriaisiais jonais. Kadangi visose trąšose yra cheminių druskų, jos gali reaguoti tarpusavyje, o augalai negali įsisavinti galutinių produktų, kurie užkemša dirvožemį.
Nenaudokite karbamido kartu su kompozicijomis:
Superfosfatas ir dolomito miltai, monofosfatai;
Kalkės, kreida, kalcio nitratas;
pelenai
Kartu su kalio chloridu, sieros rūgštimi karbamidas yra naudingas. Aktyvusis kalis suriša lakiojo amoniako junginius ir paverčia juos tirpia druska, naudinga augalams.
Prieš naudojimą karbamidas gali būti sumaišytas su amonio sulfatu arba fosfato miltais, tačiau neturėtų būti maišomas.
Geri rezultatai gaunami maišant 5 % karbamido ir geležies vitriolio tirpalus ankstyvą pavasarį. Net apleisti medžiai atgauna antrą jaunystę.
Karbamido preparatų tipai
Karbamidas yra granulių pavidalo. Jie gaunami dviem būdais – virimo ir prilingo metodais – bokšto metodu, kai tirpalo lašai krisdami kietėja. Sferinė struktūra būdinga grūdams, gautiems prill metodu. Abi konstrukcijos yra parduodamos ir skiriasi savo forma bei dydžiu. Granulės, didesnės už rutuliukus, nesferinės.
Dabar galima įsigyti tablečių trąšų. Granulių paviršius padengtas nepralaidžia danga, todėl azotas neišgaruoja. Išlaidos didesnės, vartojimas mažesnis, o ekonominis poveikis išlieka toks pat.
Humanizuotas karbamidas yra tamsios spalvos – pagrindinės medžiagos paviršius padengtas kitu junginiu. Humatai – tai sudėtingi organiniai azoto junginiai, kurie yra natūralaus humuso dalis. Juose kaupiasi aminorūgštys, biologiškai aktyvios medžiagos, fermentai, skirti cheminiam komponentui skaidyti. Būtent šie komponentai yra katalizatoriai augalams įsisavinant maistines medžiagas, šiuo atveju azotą. Jie paverčia druskas į prieinamą formą.
Humanizuotas karbamidas – granulės, impregnuotos kalio humatu, apsaugotos nuo lupimosi karbamido-formaldehido derva. Sferinės granulės sukamos drėgno kalio humato būgne, kol junginys įgauna tamsiai rudą spalvą. Kalio tirpalas + karbamido-formaldehido derva purškiama purkštuvais, kad susidarytų dvisluoksnė danga. Rutuliukai išdžiovinami, supakuojami. Dėl efektyvių kompleksinės trąšų sudėties savybių derinio jų sąnaudos sumažėja iki 30 %.
Kitos trąšos, pavyzdžiui, superfosfatas arba kalio chloridas, taip pat gali būti humanizuotos. Standartiškai mišiniuose yra 95-96,6 % pagrindinės medžiagos, 3-4 % kalio arba natrio humato ir 0,3-0,42 % dervos apvalkalo.
Dėmesio! Humatinis karbamidas yra vienintelės trąšos, kurios sunaikina inkstines erkes ant serbentų.
Kada tręšti karbamidu
Karbamidas naudojamas pavasarį kaip papildomas tręšimas. Rudenį panaudotas azotas iš dalies išgaruoja arba nugrimzta į apatinius augalui nepasiekiamus sluoksnius. Be to, jo negalima maišyti su superfosfatu ar kalkėmis, kai rekultivuojama. Todėl karbamidas laikomas pavasario trąša. Rudenį jis gali būti naudojamas rūgščiame liesame dirvožemyje, sumaišytas su magnio sulfatu, bet nedidelėmis dozėmis, siekiant paruošti dirvožemį kitam sezonui.
Pavasarį prieš arimą arba ruošiant sėklų guoliavietę reikėtų išberti 10 g karbamido 1 m2. Prieš sėjant augalus, turėtų praeiti 2 savaitės. Tokį pat kiekį tirpalo iš laistytuvo galima išpilti po dirva. Karbamido perteklius gali trukdyti sėkloms sudygti lysvėje.
Požymiai, kad augalui reikia azoto
Šviesūs arba pageltę lapai. Spalvos praradimas prasideda nuo senų lapų.
Lėtas augimas.
Nudžiūvę lapai, žiedai, nuobodi išvaizda.
Kiaušidžių nudžiūvimas.
Jei reikia, vasarą nusilpusius augalus galima tręšti lapų trąšomis, naudojant 0,5-1 % tirpalą. Augalai maitinami tręšiant, pavyzdžiui, lašeliniu drėkinimu arba hidroponikos būdu.
Azoto perteklius nitratų pavidalu gali kauptis vaisiuose ir lapuose, turėti įtakos skoniui ir galiojimo laikui bei sukelti apsinuodijimą. Todėl likus 15 dienų iki derliaus nuėmimo tręšti draudžiama. Nenaudokite azoto daugiau kaip 3 kartus per sezoną. Permaitinti augalai pasižymi minkštais lapais ir vešliu augimu. Tokius krūmus puola amarai, bręsta lėtai, augalas „išgraužia”.
Trąšų naudojimo normos:
Daržovės ir vaisiniai augalai. Pavasarį dirvą patręškite 200 g/ m2 trąšų, įterpdami jas 6-8 cm gylyje.
Į duobę sodinant. 5 g į 10 cm gylį, įmaišykite į dirvą. Trąšos sodinimo metu neturi sąlyčio su šaknimis.
Vasarinis padažas derliaus pradžioje. 3 g/l – dozė vienam augalui.
Uogos biriojoje medžiagoje. 70 g pabarstykite į apskritą vagą, užberkite žemėmis.
Svarstyklės ne visada lengvai prieinamos. Degtukų dėžutėje yra 15 g, valgomajame šaukšte be šaukštelio – 10 g, arbatiniame šaukštelyje – 5 g.
Kiekvienam augalui azoto reikia tam tikru laiku. Kai kurie tik pavasarį – svogūnėliai, šakniavaisiai. Kitiems (vynuogėms) reikia 3 trąšų per sezoną. Pagrindinė taisyklė – naudoti laiku ir nepakenkti augalui.
Klaidingas karbamido naudojimas
Trąšos turi būti įrašomos į šėrimo dienoraštį. Jei rudenį naudojate naikinimo priemonę su karbamidu, pavasarį turėtumėte naudoti kitą cheminę medžiagą.
Tręškite šaknis rekomenduojama skysta trąšų doze, bet po laistymo.
Negalima barstyti granulių ant žemės, tada laistyti – kristalai ištirps žemėje, bet koncentracija bus didelė, gali būti pažeistos šaknys.
Metų metus laikyti neuždengtą cheminę medžiagą sandėliuke. Dalis naudingojo azoto neišvengiamai išgaruoja.
Rezervuarų mišinių su nesuderinamais ingredientais gaminimas.
Atsargumo priemonės dirbant su karbamidu
Didelė karbamido koncentracija yra pavojinga. 5 % tirpalas ardo vabzdžių chitininę membraną. Koncentruotą tirpalą praskieskite karštu vandeniu – dvigubas pavojus.
Saugos priemonės:
Patogi avalynė, odą ir plaukus dengiantys drabužiai.
Guminės pirštinės, apsauginiai akiniai arba veido skydelis, respiratorius.
Venkite sąlyčio su gleivine. Patekus į alkoholį, nuplaukite dideliu kiekiu vandens ir kreipkitės į gydytoją.
Purškiama esant ramiam orui, geriausia vakare.
Išvada
Karbamidas yra veiksmingiausias ir nebrangus junginys, kurio poveikis yra ilgalaikis, kai jis tinkamai naudojamas. Įsigijus humanizuoto karbamido, padidės jo naudojimo nauda ir sumažės cheminės medžiagos sąnaudos.
- Karbamido kaip trąšos poveikis
- )2 dėl dirvožemio drėgmės virsta nestabilia forma (NH4)2CO3. Paviršiuje esančios granulės netenka pusės azoto, suskyla iki lakiųjų N
. Tačiau jei karbamidas įterpiamas į dirvožemį, tolesnė hidrolizė suriša amoniaką į augalams prieinamą formą NH4HCO3+ NH4OH. Šiuos preparatus augalai gerai įsisavina.
Skystųjų trąšų karbamido vandeninis tirpalas hidrolizuojamas, todėl augalai gauna amoniako ir anglies dioksido. Komponentai greitai įsisavinami, tręšimo ant lapų rezultatą galima nustatyti per dvi dienas.
Iš visos šios chemijos karbamido granulių barstymas, neįterpiant jų į dirvožemį, yra tas pats, kas pinigų barstymas lauke – nauda augalams tokia pati. Karbamido negalima laikyti lauke – amoniakas išgaruoja, nes ore visada yra vandens.
Dabar, remiantis chemijos duomenimis, bet jau apie dirvožemio rūgštėjimą. Jei karbamido norma neviršijama, dėl sudėtingų biocheminių reakcijų augalas visiškai panaudoja bikarbonatą ir amonio hidroksidą. Laisvas amoniakas, vykstant grandininei reakcijų, kuriose dalyvauja vanduo ir deguonis, pirmiausia virsta nitritais, o vėliau – nitratais. Jis turi tokį patį poveikį kaip nitratai. HNO3 – azoto rūgštis, jos druskos vadinamos salietra.
Žinodami karbamido cheminę sudėtį, darome išvadą, kad šios trąšos yra naudingos:
Jei jis vartojamas tinkamomis dozėmis;
arba įterpti granules į dirvą, arba naudoti jas kaip tirpalą, o po to purenti.
Atsižvelkite į aktyvumą ir derinkite tik su rekomenduojamais preparatais.
Karbamido naudojimas vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį
Šios trąšos laikomos pavasarinėmis, nes augalams daugiausia azoto reikia pavasarį, kai jie formuoja žaliąją masę. Karbamidas naudojamas granulių pavidalu, įkasant arba laistant dirvožemį tirpalu.
Cheminė medžiaga naudojama kaip insekticidas ir fungicidas rudeniniam naikinimui. Pagrindinė sąlyga – azotu tręšti ramybės būsenoje esančius augalus, kad nesukeltume vegetacijos protrūkio. Nukritusiuose lapuose veisiasi ligos ir vabzdžiai. Koncentruotas karbamido tirpalas sunaikina chitininę vabzdžių dangą, stabdo miltligės, dėmėtligės, purpurinės dėmėtligės ir monilių dėmėtligės vystymąsi pavasarį.
Prieš rudens šalnas krūmai ir medžiai paruošiami žiemai karbamido tirpalu. Aplink, tam tikru atstumu nuo sodinimo duobės, iškasamos vagos ir užpilama 150 g karbamido tirpalo jaunam medeliui ir 250 g – senam. Šis metodas padidina krūmo ar medžio atsparumą žiemai.
Pavasarį, kai sodas dar miega, medžius ir krūmus apdorokite 5-7 % tirpalu, kuris nenudegins žievės, bet sunaikins plyšiuose ir ertmėse žiemojančius vabzdžius. Naudokite karbamidą, kai temperatūra yra apie +5 0 C, ant miegančių pumpurų. Ankstyvą pavasarį sutvarkytas sodas žydės po savaitės, išvengdamas šalto pavasario ryto.
Šis tirpalas kaip insekticidas veiksmingai naikina sodo vabalus, žiedgraužius ir šluotelinius vabalus. Jis veikia bulvių vikšrus, kolorado vabalus ir vikšrus. Naudojama 2,5 l 10 m2. Karbamide (1:1) mirkytos bulvės gali būti dedamos tarp eilučių kaip vilioklė kolorado vabalams.
Pavasarį 1 kg karbamido hektarui įterpiama prieš arimą. Giliau įterptos naudingosios medžiagos gali būti geriau panaudojamos. Pasėti augalai savo šaknimis neliečia granulių.
Kaip pateikti paraišką
Karbamidas tirpsta – reakcija yra endoterminė; didėjant koncentracijai tirpalo temperatūra mažėja. Todėl granuliuoto junginio suspensija ištirpinama karštame vandenyje. Vėliau tūris koreguojamas pagal apskaičiuotą.
Vejos tręšimui sausas granules galima barstyti rankomis arba trąšų barstytuvu po 1 kg vienam sėjos plotui. Nedelsiant ištirpinkite karbamidą dideliame kiekyje vandens. Tręšiant vaismedžių sodą karbamidu tręšiama sodinukų laja ir gausiai laistoma.
Trąšos į dirvą įterpiamos laistant arba granulių pavidalu likus 2 savaitėms iki sodinimo. Granulės įterpiamos į sėjos vagutę, atskirta nuo sėklų dirvožemio sluoksniu.
Karbamido suderinamumas su kitomis trąšomis
Karbamidas – gana aktyvi medžiaga ištirpinta, su judriaisiais jonais. Kadangi visose trąšose yra cheminių druskų, jos gali reaguoti tarpusavyje, o augalai negali įsisavinti galutinių produktų, kurie užkemša dirvožemį.
Nenaudokite karbamido kartu su kompozicijomis:
Superfosfatas ir dolomito miltai, monofosfatai;
Kalkės, kreida, kalcio nitratas;
pelenai
Kartu su kalio chloridu, sieros rūgštimi karbamidas yra naudingas. Aktyvusis kalis suriša lakiojo amoniako junginius ir paverčia juos tirpia druska, naudinga augalams.
Prieš naudojimą karbamidas gali būti sumaišytas su amonio sulfatu arba fosfato miltais, tačiau neturėtų būti maišomas.
Geri rezultatai gaunami maišant 5 % karbamido ir geležies vitriolio tirpalus ankstyvą pavasarį. Net apleisti medžiai atgauna antrą jaunystę.
Karbamido preparatų tipai
Karbamidas yra granulių pavidalo. Jie gaunami dviem būdais – virimo ir prilingo metodais – bokšto metodu, kai tirpalo lašai krisdami kietėja. Sferinė struktūra būdinga grūdams, gautiems prill metodu. Abi konstrukcijos yra parduodamos ir skiriasi savo forma bei dydžiu. Granulės, didesnės už rutuliukus, nesferinės.
Dabar galima įsigyti tablečių trąšų. Granulių paviršius padengtas nepralaidžia danga, todėl azotas neišgaruoja. Išlaidos didesnės, vartojimas mažesnis, o ekonominis poveikis išlieka toks pat.
Humanizuotas karbamidas yra tamsios spalvos – pagrindinės medžiagos paviršius padengtas kitu junginiu. Humatai – tai sudėtingi organiniai azoto junginiai, kurie yra natūralaus humuso dalis. Juose kaupiasi aminorūgštys, biologiškai aktyvios medžiagos, fermentai, skirti cheminiam komponentui skaidyti. Būtent šie komponentai yra katalizatoriai augalams įsisavinant maistines medžiagas, šiuo atveju azotą. Jie paverčia druskas į prieinamą formą.
Humanizuotas karbamidas – granulės, impregnuotos kalio humatu, apsaugotos nuo lupimosi karbamido-formaldehido derva. Sferinės granulės sukamos drėgno kalio humato būgne, kol junginys įgauna tamsiai rudą spalvą. Kalio tirpalas + karbamido-formaldehido derva purškiama purkštuvais, kad susidarytų dvisluoksnė danga. Rutuliukai išdžiovinami, supakuojami. Dėl efektyvių kompleksinės trąšų sudėties savybių derinio jų sąnaudos sumažėja iki 30 %.
Kitos trąšos, pavyzdžiui, superfosfatas arba kalio chloridas, taip pat gali būti humanizuotos. Standartiškai mišiniuose yra 95-96,6 % pagrindinės medžiagos, 3-4 % kalio arba natrio humato ir 0,3-0,42 % dervos apvalkalo.
Dėmesio! Humatinis karbamidas yra vienintelės trąšos, kurios sunaikina inkstines erkes ant serbentų.
Kada tręšti karbamidu
Karbamidas naudojamas pavasarį kaip papildomas tręšimas. Rudenį panaudotas azotas iš dalies išgaruoja arba nugrimzta į apatinius augalui nepasiekiamus sluoksnius. Be to, jo negalima maišyti su superfosfatu ar kalkėmis, kai rekultivuojama. Todėl karbamidas laikomas pavasario trąša. Rudenį jis gali būti naudojamas rūgščiame liesame dirvožemyje, sumaišytas su magnio sulfatu, bet nedidelėmis dozėmis, siekiant paruošti dirvožemį kitam sezonui.
Pavasarį prieš arimą arba ruošiant sėklų guoliavietę reikėtų išberti 10 g karbamido 1 m2. Prieš sėjant augalus, turėtų praeiti 2 savaitės. Tokį pat kiekį tirpalo iš laistytuvo galima išpilti po dirva. Karbamido perteklius gali trukdyti sėkloms sudygti lysvėje.
Požymiai, kad augalui reikia azoto
Šviesūs arba pageltę lapai. Spalvos praradimas prasideda nuo senų lapų.
Lėtas augimas.
Nudžiūvę lapai, žiedai, nuobodi išvaizda.
Kiaušidžių nudžiūvimas.
Jei reikia, vasarą nusilpusius augalus galima tręšti lapų trąšomis, naudojant 0,5-1 % tirpalą. Augalai maitinami tręšiant, pavyzdžiui, lašeliniu drėkinimu arba hidroponikos būdu.
Azoto perteklius nitratų pavidalu gali kauptis vaisiuose ir lapuose, turėti įtakos skoniui ir galiojimo laikui bei sukelti apsinuodijimą. Todėl likus 15 dienų iki derliaus nuėmimo tręšti draudžiama. Nenaudokite azoto daugiau kaip 3 kartus per sezoną. Permaitinti augalai pasižymi minkštais lapais ir vešliu augimu. Tokius krūmus puola amarai, bręsta lėtai, augalas „išgraužia”.
Trąšų naudojimo normos:
Daržovės ir vaisiniai augalai. Pavasarį dirvą patręškite 200 g/ m2 trąšų, įterpdami jas 6-8 cm gylyje.
Į duobę sodinant. 5 g į 10 cm gylį, įmaišykite į dirvą. Trąšos sodinimo metu neturi sąlyčio su šaknimis.
Vasarinis padažas derliaus pradžioje. 3 g/l – dozė vienam augalui.
Uogos biriojoje medžiagoje. 70 g pabarstykite į apskritą vagą, užberkite žemėmis.
Svarstyklės ne visada lengvai prieinamos. Degtukų dėžutėje yra 15 g, valgomajame šaukšte be šaukštelio – 10 g, arbatiniame šaukštelyje – 5 g.
Kiekvienam augalui azoto reikia tam tikru laiku. Kai kurie tik pavasarį – svogūnėliai, šakniavaisiai. Kitiems (vynuogėms) reikia 3 trąšų per sezoną. Pagrindinė taisyklė – naudoti laiku ir nepakenkti augalui.
Klaidingas karbamido naudojimas
Trąšos turi būti įrašomos į šėrimo dienoraštį. Jei rudenį naudojate naikinimo priemonę su karbamidu, pavasarį turėtumėte naudoti kitą cheminę medžiagą.
Tręškite šaknis rekomenduojama skysta trąšų doze, bet po laistymo.
Negalima barstyti granulių ant žemės, tada laistyti – kristalai ištirps žemėje, bet koncentracija bus didelė, gali būti pažeistos šaknys.
Metų metus laikyti neuždengtą cheminę medžiagą sandėliuke. Dalis naudingojo azoto neišvengiamai išgaruoja.
Rezervuarų mišinių su nesuderinamais ingredientais gaminimas.
Atsargumo priemonės dirbant su karbamidu
Didelė karbamido koncentracija yra pavojinga. 5 % tirpalas ardo vabzdžių chitininę membraną. Koncentruotą tirpalą praskieskite karštu vandeniu – dvigubas pavojus.
Saugos priemonės:
Patogi avalynė, odą ir plaukus dengiantys drabužiai.
Guminės pirštinės, apsauginiai akiniai arba veido skydelis, respiratorius.
Venkite sąlyčio su gleivine. Patekus į alkoholį, nuplaukite dideliu kiekiu vandens ir kreipkitės į gydytoją.
Purškiama esant ramiam orui, geriausia vakare.
Išvada
Karbamidas yra veiksmingiausias ir nebrangus junginys, kurio poveikis yra ilgalaikis, kai jis tinkamai naudojamas. Įsigijus humanizuoto karbamido, padidės jo naudojimo nauda ir sumažės cheminės medžiagos sąnaudos.
- . Tačiau jei karbamidas įterpiamas į dirvožemį, tolesnė hidrolizė suriša amoniaką į augalams prieinamą formą NH4HCO3+ NH4OH. Šiuos preparatus augalai gerai įsisavina.
Skystųjų trąšų karbamido vandeninis tirpalas hidrolizuojamas, todėl augalai gauna amoniako ir anglies dioksido. Komponentai greitai įsisavinami, tręšimo ant lapų rezultatą galima nustatyti per dvi dienas.
Iš visos šios chemijos karbamido granulių barstymas, neįterpiant jų į dirvožemį, yra tas pats, kas pinigų barstymas lauke – nauda augalams tokia pati. Karbamido negalima laikyti lauke – amoniakas išgaruoja, nes ore visada yra vandens.
Dabar, remiantis chemijos duomenimis, bet jau apie dirvožemio rūgštėjimą. Jei karbamido norma neviršijama, dėl sudėtingų biocheminių reakcijų augalas visiškai panaudoja bikarbonatą ir amonio hidroksidą. Laisvas amoniakas, vykstant grandininei reakcijų, kuriose dalyvauja vanduo ir deguonis, pirmiausia virsta nitritais, o vėliau – nitratais. Jis turi tokį patį poveikį kaip nitratai. HNO3 – azoto rūgštis, jos druskos vadinamos salietra.
Žinodami karbamido cheminę sudėtį, darome išvadą, kad šios trąšos yra naudingos:
Jei jis vartojamas tinkamomis dozėmis;
arba įterpti granules į dirvą, arba naudoti jas kaip tirpalą, o po to purenti.
Atsižvelkite į aktyvumą ir derinkite tik su rekomenduojamais preparatais.
Karbamido naudojimas vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį
Šios trąšos laikomos pavasarinėmis, nes augalams daugiausia azoto reikia pavasarį, kai jie formuoja žaliąją masę. Karbamidas naudojamas granulių pavidalu, įkasant arba laistant dirvožemį tirpalu.
Cheminė medžiaga naudojama kaip insekticidas ir fungicidas rudeniniam naikinimui. Pagrindinė sąlyga – azotu tręšti ramybės būsenoje esančius augalus, kad nesukeltume vegetacijos protrūkio. Nukritusiuose lapuose veisiasi ligos ir vabzdžiai. Koncentruotas karbamido tirpalas sunaikina chitininę vabzdžių dangą, stabdo miltligės, dėmėtligės, purpurinės dėmėtligės ir monilių dėmėtligės vystymąsi pavasarį.
Prieš rudens šalnas krūmai ir medžiai paruošiami žiemai karbamido tirpalu. Aplink, tam tikru atstumu nuo sodinimo duobės, iškasamos vagos ir užpilama 150 g karbamido tirpalo jaunam medeliui ir 250 g – senam. Šis metodas padidina krūmo ar medžio atsparumą žiemai.
Pavasarį, kai sodas dar miega, medžius ir krūmus apdorokite 5-7 % tirpalu, kuris nenudegins žievės, bet sunaikins plyšiuose ir ertmėse žiemojančius vabzdžius. Naudokite karbamidą, kai temperatūra yra apie +5 0 C, ant miegančių pumpurų. Ankstyvą pavasarį sutvarkytas sodas žydės po savaitės, išvengdamas šalto pavasario ryto.
Šis tirpalas kaip insekticidas veiksmingai naikina sodo vabalus, žiedgraužius ir šluotelinius vabalus. Jis veikia bulvių vikšrus, kolorado vabalus ir vikšrus. Naudojama 2,5 l 10 m2. Karbamide (1:1) mirkytos bulvės gali būti dedamos tarp eilučių kaip vilioklė kolorado vabalams.
Pavasarį 1 kg karbamido hektarui įterpiama prieš arimą. Giliau įterptos naudingosios medžiagos gali būti geriau panaudojamos. Pasėti augalai savo šaknimis neliečia granulių.
Kaip pateikti paraišką
Karbamidas tirpsta – reakcija yra endoterminė; didėjant koncentracijai tirpalo temperatūra mažėja. Todėl granuliuoto junginio suspensija ištirpinama karštame vandenyje. Vėliau tūris koreguojamas pagal apskaičiuotą.
Vejos tręšimui sausas granules galima barstyti rankomis arba trąšų barstytuvu po 1 kg vienam sėjos plotui. Nedelsiant ištirpinkite karbamidą dideliame kiekyje vandens. Tręšiant vaismedžių sodą karbamidu tręšiama sodinukų laja ir gausiai laistoma.
Trąšos į dirvą įterpiamos laistant arba granulių pavidalu likus 2 savaitėms iki sodinimo. Granulės įterpiamos į sėjos vagutę, atskirta nuo sėklų dirvožemio sluoksniu.
Karbamido suderinamumas su kitomis trąšomis
Karbamidas – gana aktyvi medžiaga ištirpinta, su judriaisiais jonais. Kadangi visose trąšose yra cheminių druskų, jos gali reaguoti tarpusavyje, o augalai negali įsisavinti galutinių produktų, kurie užkemša dirvožemį.
Nenaudokite karbamido kartu su kompozicijomis:
Superfosfatas ir dolomito miltai, monofosfatai;
Kalkės, kreida, kalcio nitratas;
pelenai
Kartu su kalio chloridu, sieros rūgštimi karbamidas yra naudingas. Aktyvusis kalis suriša lakiojo amoniako junginius ir paverčia juos tirpia druska, naudinga augalams.
Prieš naudojimą karbamidas gali būti sumaišytas su amonio sulfatu arba fosfato miltais, tačiau neturėtų būti maišomas.
Geri rezultatai gaunami maišant 5 % karbamido ir geležies vitriolio tirpalus ankstyvą pavasarį. Net apleisti medžiai atgauna antrą jaunystę.
Karbamido preparatų tipai
Karbamidas yra granulių pavidalo. Jie gaunami dviem būdais – virimo ir prilingo metodais – bokšto metodu, kai tirpalo lašai krisdami kietėja. Sferinė struktūra būdinga grūdams, gautiems prill metodu. Abi konstrukcijos yra parduodamos ir skiriasi savo forma bei dydžiu. Granulės, didesnės už rutuliukus, nesferinės.
Dabar galima įsigyti tablečių trąšų. Granulių paviršius padengtas nepralaidžia danga, todėl azotas neišgaruoja. Išlaidos didesnės, vartojimas mažesnis, o ekonominis poveikis išlieka toks pat.
Humanizuotas karbamidas yra tamsios spalvos – pagrindinės medžiagos paviršius padengtas kitu junginiu. Humatai – tai sudėtingi organiniai azoto junginiai, kurie yra natūralaus humuso dalis. Juose kaupiasi aminorūgštys, biologiškai aktyvios medžiagos, fermentai, skirti cheminiam komponentui skaidyti. Būtent šie komponentai yra katalizatoriai augalams įsisavinant maistines medžiagas, šiuo atveju azotą. Jie paverčia druskas į prieinamą formą.
Humanizuotas karbamidas – granulės, impregnuotos kalio humatu, apsaugotos nuo lupimosi karbamido-formaldehido derva. Sferinės granulės sukamos drėgno kalio humato būgne, kol junginys įgauna tamsiai rudą spalvą. Kalio tirpalas + karbamido-formaldehido derva purškiama purkštuvais, kad susidarytų dvisluoksnė danga. Rutuliukai išdžiovinami, supakuojami. Dėl efektyvių kompleksinės trąšų sudėties savybių derinio jų sąnaudos sumažėja iki 30 %.
Kitos trąšos, pavyzdžiui, superfosfatas arba kalio chloridas, taip pat gali būti humanizuotos. Standartiškai mišiniuose yra 95-96,6 % pagrindinės medžiagos, 3-4 % kalio arba natrio humato ir 0,3-0,42 % dervos apvalkalo.
Dėmesio! Humatinis karbamidas yra vienintelės trąšos, kurios sunaikina inkstines erkes ant serbentų.
Kada tręšti karbamidu
Karbamidas naudojamas pavasarį kaip papildomas tręšimas. Rudenį panaudotas azotas iš dalies išgaruoja arba nugrimzta į apatinius augalui nepasiekiamus sluoksnius. Be to, jo negalima maišyti su superfosfatu ar kalkėmis, kai rekultivuojama. Todėl karbamidas laikomas pavasario trąša. Rudenį jis gali būti naudojamas rūgščiame liesame dirvožemyje, sumaišytas su magnio sulfatu, bet nedidelėmis dozėmis, siekiant paruošti dirvožemį kitam sezonui.
Pavasarį prieš arimą arba ruošiant sėklų guoliavietę reikėtų išberti 10 g karbamido 1 m2. Prieš sėjant augalus, turėtų praeiti 2 savaitės. Tokį pat kiekį tirpalo iš laistytuvo galima išpilti po dirva. Karbamido perteklius gali trukdyti sėkloms sudygti lysvėje.
Požymiai, kad augalui reikia azoto
Šviesūs arba pageltę lapai. Spalvos praradimas prasideda nuo senų lapų.
Lėtas augimas.
Nudžiūvę lapai, žiedai, nuobodi išvaizda.
Kiaušidžių nudžiūvimas.
Jei reikia, vasarą nusilpusius augalus galima tręšti lapų trąšomis, naudojant 0,5-1 % tirpalą. Augalai maitinami tręšiant, pavyzdžiui, lašeliniu drėkinimu arba hidroponikos būdu.
Azoto perteklius nitratų pavidalu gali kauptis vaisiuose ir lapuose, turėti įtakos skoniui ir galiojimo laikui bei sukelti apsinuodijimą. Todėl likus 15 dienų iki derliaus nuėmimo tręšti draudžiama. Nenaudokite azoto daugiau kaip 3 kartus per sezoną. Permaitinti augalai pasižymi minkštais lapais ir vešliu augimu. Tokius krūmus puola amarai, bręsta lėtai, augalas „išgraužia”.
Trąšų naudojimo normos:
Daržovės ir vaisiniai augalai. Pavasarį dirvą patręškite 200 g/ m2 trąšų, įterpdami jas 6-8 cm gylyje.
Į duobę sodinant. 5 g į 10 cm gylį, įmaišykite į dirvą. Trąšos sodinimo metu neturi sąlyčio su šaknimis.
Vasarinis padažas derliaus pradžioje. 3 g/l – dozė vienam augalui.
Uogos biriojoje medžiagoje. 70 g pabarstykite į apskritą vagą, užberkite žemėmis.
Svarstyklės ne visada lengvai prieinamos. Degtukų dėžutėje yra 15 g, valgomajame šaukšte be šaukštelio – 10 g, arbatiniame šaukštelyje – 5 g.
Kiekvienam augalui azoto reikia tam tikru laiku. Kai kurie tik pavasarį – svogūnėliai, šakniavaisiai. Kitiems (vynuogėms) reikia 3 trąšų per sezoną. Pagrindinė taisyklė – naudoti laiku ir nepakenkti augalui.
Klaidingas karbamido naudojimas
Trąšos turi būti įrašomos į šėrimo dienoraštį. Jei rudenį naudojate naikinimo priemonę su karbamidu, pavasarį turėtumėte naudoti kitą cheminę medžiagą.
Tręškite šaknis rekomenduojama skysta trąšų doze, bet po laistymo.
Negalima barstyti granulių ant žemės, tada laistyti – kristalai ištirps žemėje, bet koncentracija bus didelė, gali būti pažeistos šaknys.
Metų metus laikyti neuždengtą cheminę medžiagą sandėliuke. Dalis naudingojo azoto neišvengiamai išgaruoja.
Rezervuarų mišinių su nesuderinamais ingredientais gaminimas.
Atsargumo priemonės dirbant su karbamidu
Didelė karbamido koncentracija yra pavojinga. 5 % tirpalas ardo vabzdžių chitininę membraną. Koncentruotą tirpalą praskieskite karštu vandeniu – dvigubas pavojus.
Saugos priemonės:
Patogi avalynė, odą ir plaukus dengiantys drabužiai.
Guminės pirštinės, apsauginiai akiniai arba veido skydelis, respiratorius.
Venkite sąlyčio su gleivine. Patekus į alkoholį, nuplaukite dideliu kiekiu vandens ir kreipkitės į gydytoją.
Purškiama esant ramiam orui, geriausia vakare.
Išvada
Karbamidas yra veiksmingiausias ir nebrangus junginys, kurio poveikis yra ilgalaikis, kai jis tinkamai naudojamas. Įsigijus humanizuoto karbamido, padidės jo naudojimo nauda ir sumažės cheminės medžiagos sąnaudos.
- Karbamido naudojimas vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį
- Kaip pateikti paraišką
- Karbamido suderinamumas su kitomis trąšomis
- Karbamido preparatų tipai
- Kada tręšti karbamidu
- Klaidingas karbamido naudojimas
- Atsargumo priemonės dirbant su karbamidu
- Išvada
Intensyviai naudojama dirbama žemė. Maistinių medžiagų sąnaudos papildomos naudojant organines ir mineralines trąšas. Karbamidas yra universali cheminė medžiaga, kurią galima įvairiai naudoti, organinių savybių turinti cheminė trąša.
Karbamido atradimo istorija, medžiagos savybės
Prieš kelis šimtmečius ūkininkai pastebėjo, kad augalai geriau vystosi, jei yra laistomi praskiestu galvijų ar žmonių šlapimu. Anglų mokslininkas Viljamas Broutas iš šlapimo išskyrė karbamidą – baltymų apykaitos produktą. Tai buvo organinis junginys N
CON
. Pirmą kartą dirbtiniu būdu jį 1828 m. išgauti pavyko Edvardui Vėberiui (Edward Weber), kuris rusų chemiko A. Bazarovo sukūrė jo sintezės technologiją.. Pramoninis karbamido gamybos procesas jungiant amoniako ir anglies dioksido molekules esant 130-140 slėgiui 0 .
Karbamidas yra organinė medžiaga, kurioje anglies grupė sujungta su amidinio azoto radikalu CO(N
)2.
Karbamido savybės:
-
Išvaizda – bespalvės arba silpnos spalvos, bekvapės granulės.
-
tirpsta vandenyje, organiniuose alkoholiuose, netirpsta chloroforme.
-
Reaguoja su organiniais ir neorganiniais junginiais.
-
Granulių dydis 1-4 mm.
-
Piltinis svoris 1330 kg/m3.
-
Lydymosi temperatūra yra +132,7
0 . -
Skilimo temperatūra yra +150
0 . -
Azoto kiekis – 46,2 %.
Naudojamos 3 trąšų formos: granuliuotas B klasės karbamidas, supiltas arba tabletuotas B klasės karbamidas, humanizuotas karbamidas.
Karbamido kaip trąšos poveikis
Karbamidas yra stipriausia iš visų azoto trąšų, nes jame yra 46 % veikliosios medžiagos. Tačiau tai nėra svarbiausia – nitratų sudėtyje esantis azotas veikia greitai, o karbamido – lėtai. Dirvožemyje azotas pereina į amidinę formą CO(N
)2 dėl dirvožemio drėgmės virsta nestabilia forma (NH4)2CO3. Paviršiuje esančios granulės netenka pusės azoto, suskyla iki lakiųjų N
. Tačiau jei karbamidas įterpiamas į dirvožemį, tolesnė hidrolizė suriša amoniaką į augalams prieinamą formą NH4HCO3+ NH4OH. Šiuos preparatus augalai gerai įsisavina.
Skystųjų trąšų karbamido vandeninis tirpalas hidrolizuojamas, todėl augalai gauna amoniako ir anglies dioksido. Komponentai greitai įsisavinami, tręšimo ant lapų rezultatą galima nustatyti per dvi dienas.
Iš visos šios chemijos karbamido granulių barstymas, neįterpiant jų į dirvožemį, yra tas pats, kas pinigų barstymas lauke – nauda augalams tokia pati. Karbamido negalima laikyti lauke – amoniakas išgaruoja, nes ore visada yra vandens.
Dabar, remiantis chemijos duomenimis, bet jau apie dirvožemio rūgštėjimą. Jei karbamido norma neviršijama, dėl sudėtingų biocheminių reakcijų augalas visiškai panaudoja bikarbonatą ir amonio hidroksidą. Laisvas amoniakas, vykstant grandininei reakcijų, kuriose dalyvauja vanduo ir deguonis, pirmiausia virsta nitritais, o vėliau – nitratais. Jis turi tokį patį poveikį kaip nitratai. HNO3 – azoto rūgštis, jos druskos vadinamos salietra.
Žinodami karbamido cheminę sudėtį, darome išvadą, kad šios trąšos yra naudingos:
-
Jei jis vartojamas tinkamomis dozėmis;
-
arba įterpti granules į dirvą, arba naudoti jas kaip tirpalą, o po to purenti.
-
Atsižvelkite į aktyvumą ir derinkite tik su rekomenduojamais preparatais.
Karbamido naudojimas vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį
Šios trąšos laikomos pavasarinėmis, nes augalams daugiausia azoto reikia pavasarį, kai jie formuoja žaliąją masę. Karbamidas naudojamas granulių pavidalu, įkasant arba laistant dirvožemį tirpalu.
Cheminė medžiaga naudojama kaip insekticidas ir fungicidas rudeniniam naikinimui. Pagrindinė sąlyga – azotu tręšti ramybės būsenoje esančius augalus, kad nesukeltume vegetacijos protrūkio. Nukritusiuose lapuose veisiasi ligos ir vabzdžiai. Koncentruotas karbamido tirpalas sunaikina chitininę vabzdžių dangą, stabdo miltligės, dėmėtligės, purpurinės dėmėtligės ir monilių dėmėtligės vystymąsi pavasarį.
Prieš rudens šalnas krūmai ir medžiai paruošiami žiemai karbamido tirpalu. Aplink, tam tikru atstumu nuo sodinimo duobės, iškasamos vagos ir užpilama 150 g karbamido tirpalo jaunam medeliui ir 250 g – senam. Šis metodas padidina krūmo ar medžio atsparumą žiemai.
Pavasarį, kai sodas dar miega, medžius ir krūmus apdorokite 5-7 % tirpalu, kuris nenudegins žievės, bet sunaikins plyšiuose ir ertmėse žiemojančius vabzdžius. Naudokite karbamidą, kai temperatūra yra apie +5
0 C, ant miegančių pumpurų. Ankstyvą pavasarį sutvarkytas sodas žydės po savaitės, išvengdamas šalto pavasario ryto.
Šis tirpalas kaip insekticidas veiksmingai naikina sodo vabalus, žiedgraužius ir šluotelinius vabalus. Jis veikia bulvių vikšrus, kolorado vabalus ir vikšrus. Naudojama 2,5 l 10 m2. Karbamide (1:1) mirkytos bulvės gali būti dedamos tarp eilučių kaip vilioklė kolorado vabalams.
Pavasarį 1 kg karbamido hektarui įterpiama prieš arimą. Giliau įterptos naudingosios medžiagos gali būti geriau panaudojamos. Pasėti augalai savo šaknimis neliečia granulių.
Kaip pateikti paraišką
Karbamidas tirpsta – reakcija yra endoterminė; didėjant koncentracijai tirpalo temperatūra mažėja. Todėl granuliuoto junginio suspensija ištirpinama karštame vandenyje. Vėliau tūris koreguojamas pagal apskaičiuotą.
Vejos tręšimui sausas granules galima barstyti rankomis arba trąšų barstytuvu po 1 kg vienam sėjos plotui. Nedelsiant ištirpinkite karbamidą dideliame kiekyje vandens. Tręšiant vaismedžių sodą karbamidu tręšiama sodinukų laja ir gausiai laistoma.
Trąšos į dirvą įterpiamos laistant arba granulių pavidalu likus 2 savaitėms iki sodinimo. Granulės įterpiamos į sėjos vagutę, atskirta nuo sėklų dirvožemio sluoksniu.
Karbamido suderinamumas su kitomis trąšomis
Karbamidas – gana aktyvi medžiaga ištirpinta, su judriaisiais jonais. Kadangi visose trąšose yra cheminių druskų, jos gali reaguoti tarpusavyje, o augalai negali įsisavinti galutinių produktų, kurie užkemša dirvožemį.
Nenaudokite karbamido kartu su kompozicijomis:
-
Superfosfatas ir dolomito miltai, monofosfatai;
-
Kalkės, kreida, kalcio nitratas;
-
pelenai
Kartu su kalio chloridu, sieros rūgštimi karbamidas yra naudingas. Aktyvusis kalis suriša lakiojo amoniako junginius ir paverčia juos tirpia druska, naudinga augalams.
Prieš naudojimą karbamidas gali būti sumaišytas su amonio sulfatu arba fosfato miltais, tačiau neturėtų būti maišomas.
Geri rezultatai gaunami maišant 5 % karbamido ir geležies vitriolio tirpalus ankstyvą pavasarį. Net apleisti medžiai atgauna antrą jaunystę.
Karbamido preparatų tipai
Karbamidas yra granulių pavidalo. Jie gaunami dviem būdais – virimo ir prilingo metodais – bokšto metodu, kai tirpalo lašai krisdami kietėja. Sferinė struktūra būdinga grūdams, gautiems prill metodu. Abi konstrukcijos yra parduodamos ir skiriasi savo forma bei dydžiu. Granulės, didesnės už rutuliukus, nesferinės.
Dabar galima įsigyti tablečių trąšų. Granulių paviršius padengtas nepralaidžia danga, todėl azotas neišgaruoja. Išlaidos didesnės, vartojimas mažesnis, o ekonominis poveikis išlieka toks pat.
Humanizuotas karbamidas yra tamsios spalvos – pagrindinės medžiagos paviršius padengtas kitu junginiu. Humatai – tai sudėtingi organiniai azoto junginiai, kurie yra natūralaus humuso dalis. Juose kaupiasi aminorūgštys, biologiškai aktyvios medžiagos, fermentai, skirti cheminiam komponentui skaidyti. Būtent šie komponentai yra katalizatoriai augalams įsisavinant maistines medžiagas, šiuo atveju azotą. Jie paverčia druskas į prieinamą formą.
Humanizuotas karbamidas – granulės, impregnuotos kalio humatu, apsaugotos nuo lupimosi karbamido-formaldehido derva. Sferinės granulės sukamos drėgno kalio humato būgne, kol junginys įgauna tamsiai rudą spalvą. Kalio tirpalas + karbamido-formaldehido derva purškiama purkštuvais, kad susidarytų dvisluoksnė danga. Rutuliukai išdžiovinami, supakuojami. Dėl efektyvių kompleksinės trąšų sudėties savybių derinio jų sąnaudos sumažėja iki 30 %.
Kitos trąšos, pavyzdžiui, superfosfatas arba kalio chloridas, taip pat gali būti humanizuotos. Standartiškai mišiniuose yra 95-96,6 % pagrindinės medžiagos, 3-4 % kalio arba natrio humato ir 0,3-0,42 % dervos apvalkalo.
Dėmesio! Humatinis karbamidas yra vienintelės trąšos, kurios sunaikina inkstines erkes ant serbentų.
Kada tręšti karbamidu
Karbamidas naudojamas pavasarį kaip papildomas tręšimas. Rudenį panaudotas azotas iš dalies išgaruoja arba nugrimzta į apatinius augalui nepasiekiamus sluoksnius. Be to, jo negalima maišyti su superfosfatu ar kalkėmis, kai rekultivuojama. Todėl karbamidas laikomas pavasario trąša. Rudenį jis gali būti naudojamas rūgščiame liesame dirvožemyje, sumaišytas su magnio sulfatu, bet nedidelėmis dozėmis, siekiant paruošti dirvožemį kitam sezonui.
Pavasarį prieš arimą arba ruošiant sėklų guoliavietę reikėtų išberti 10 g karbamido 1 m2. Prieš sėjant augalus, turėtų praeiti 2 savaitės. Tokį pat kiekį tirpalo iš laistytuvo galima išpilti po dirva. Karbamido perteklius gali trukdyti sėkloms sudygti lysvėje.
Požymiai, kad augalui reikia azoto
-
Šviesūs arba pageltę lapai. Spalvos praradimas prasideda nuo senų lapų.
-
Lėtas augimas.
-
Nudžiūvę lapai, žiedai, nuobodi išvaizda.
-
Kiaušidžių nudžiūvimas.
Jei reikia, vasarą nusilpusius augalus galima tręšti lapų trąšomis, naudojant 0,5-1 % tirpalą. Augalai maitinami tręšiant, pavyzdžiui, lašeliniu drėkinimu arba hidroponikos būdu.
Azoto perteklius nitratų pavidalu gali kauptis vaisiuose ir lapuose, turėti įtakos skoniui ir galiojimo laikui bei sukelti apsinuodijimą. Todėl likus 15 dienų iki derliaus nuėmimo tręšti draudžiama. Nenaudokite azoto daugiau kaip 3 kartus per sezoną. Permaitinti augalai pasižymi minkštais lapais ir vešliu augimu. Tokius krūmus puola amarai, bręsta lėtai, augalas „išgraužia”.
Trąšų naudojimo normos:
-
Daržovės ir vaisiniai augalai. Pavasarį dirvą patręškite 200 g/ m2 trąšų, įterpdami jas 6-8 cm gylyje.
-
Į duobę sodinant. 5 g į 10 cm gylį, įmaišykite į dirvą. Trąšos sodinimo metu neturi sąlyčio su šaknimis.
-
Vasarinis padažas derliaus pradžioje. 3 g/l – dozė vienam augalui.
-
Uogos biriojoje medžiagoje. 70 g pabarstykite į apskritą vagą, užberkite žemėmis.
Svarstyklės ne visada lengvai prieinamos. Degtukų dėžutėje yra 15 g, valgomajame šaukšte be šaukštelio – 10 g, arbatiniame šaukštelyje – 5 g.
Kiekvienam augalui azoto reikia tam tikru laiku. Kai kurie tik pavasarį – svogūnėliai, šakniavaisiai. Kitiems (vynuogėms) reikia 3 trąšų per sezoną. Pagrindinė taisyklė – naudoti laiku ir nepakenkti augalui.
Klaidingas karbamido naudojimas
Trąšos turi būti įrašomos į šėrimo dienoraštį. Jei rudenį naudojate naikinimo priemonę su karbamidu, pavasarį turėtumėte naudoti kitą cheminę medžiagą.
-
Tręškite šaknis rekomenduojama skysta trąšų doze, bet po laistymo.
-
Negalima barstyti granulių ant žemės, tada laistyti – kristalai ištirps žemėje, bet koncentracija bus didelė, gali būti pažeistos šaknys.
-
Metų metus laikyti neuždengtą cheminę medžiagą sandėliuke. Dalis naudingojo azoto neišvengiamai išgaruoja.
-
Rezervuarų mišinių su nesuderinamais ingredientais gaminimas.
Atsargumo priemonės dirbant su karbamidu
Didelė karbamido koncentracija yra pavojinga. 5 % tirpalas ardo vabzdžių chitininę membraną. Koncentruotą tirpalą praskieskite karštu vandeniu – dvigubas pavojus.
Saugos priemonės:
-
Patogi avalynė, odą ir plaukus dengiantys drabužiai.
-
Guminės pirštinės, apsauginiai akiniai arba veido skydelis, respiratorius.
-
Venkite sąlyčio su gleivine. Patekus į alkoholį, nuplaukite dideliu kiekiu vandens ir kreipkitės į gydytoją.
-
Purškiama esant ramiam orui, geriausia vakare.
Išvada
Karbamidas yra veiksmingiausias ir nebrangus junginys, kurio poveikis yra ilgalaikis, kai jis tinkamai naudojamas. Įsigijus humanizuoto karbamido, padidės jo naudojimo nauda ir sumažės cheminės medžiagos sąnaudos.
Ar karbamido trąšos yra naudingos ir galima jas naudoti sode? Kokios yra pagrindinės priežastys, kodėl žmonės naudoja karbamido trąšas sode? Kokias sodo kultūras galima tręšti šiomis trąšomis ir kokia yra jų veiksmingumo laipsnis? Ar yra kokių nors ypač rekomenduojamų dozių arba būdų, kaip naudoti karbamido trąšas sode? Norėčiau gauti daugiau informacijos apie karbamido trąšų panaudojimą sode, kad galėčiau pasirinkti tinkamiausią trąšų variantą savo sodui. Ačiū!