Daryti tai, ką norite, o ne tai, ką turite daryti

Daugelis žmonių, sulaukę vyresnio amžiaus, supranta, kad daro ne tai, ką norėtų, ir ne ten, kur jiems reikia. Dauguma mokymų ir koučingo seminarų skirti tokioms temoms kaip savęs identifikavimas, savireklama, savęs pristatymas, savirealizacija ir panašios temos.

Todėl psichologijoje ir tinklaraščių sferoje labai populiarus asmeninis apsisprendimas ir saviugda, nes žmonės tapo labiau nepriklausomi nuo šeimos ir visuomenės nurodymų.

✅ Jei matau tikslą, nematau jokių kliūčių

Šiandien žmonės turi daug daugiau laisvo laiko ir galimybių asmeniniam tobulėjimui bei kognityviniams ir elgsenos pokyčiams, o pramonės ciklas yra supaprastintas, visur mažėja darbuotojų ir vadovų.

Šiuo metu vyksta kardinalūs masinės sąmonės pokyčiai, kai humanitarinių mokslų ir žiniasklaidos dėmesys nukreipiamas į kiekvieno individo, o ne visuomenės, kuri vystosi gana stabiliai ir nuspėjamai, vystymąsi ir realizaciją.

Valstybė stengiasi skatinti aktyvių, atsakingų piliečių, kurie laikytųsi įstatymų ir patys rūpintųsi savo reikalais, neprašydami finansinės paramos, atsiradimą. Todėl net valstybiniai kanalai skatina tinklaraštininkus, restoranus, stilistus ir kitus žiniasklaidos atstovus, o ne kombainininkus ir jūreivius.

Poindustrinei nacionalinei valstybei naudinga turėti iniciatyvių, atsakingų piliečių, kurie gali kurti įmones ar gamyklas, užsiimti kūryba, noriai bendradarbiauti su valdžios institucijomis ir skatinti civilizacijos pažangą. Daugelyje šeimų kivirčai prasideda gimus vaikui, nes moteris mažiau dėmesio skiria vyrui, valstybės institucijos turi mažiau išteklių teisėtvarkai palaikyti, o išsilavinusius, tolerantiškus piliečius lengviau kontroliuoti ir konsoliduoti.

Asmens apsisprendimo problemoms pradėta skirti ypatingą dėmesį, kai atsirado tokie mokslai kaip psichologija, sociologija ir kiti mokslai. Ši tendencija palaipsniui įgavo pagreitį dėl mokslinės ir technologinės revoliucijos ir masinio vartojimo visuomenės 1960 m. Kiekviena karta savaip aktualizuoja egoidentiteto formavimosi, saviraiškos šeimoje, visuomenėje, profesijoje, mene, politikoje ir kitose egzistencijos srityse klausimus.

Amerikiečių profesorius, socialinis reformatorius ir visuomenės veikėjas Frenkas Parsonsas, XX a. pradžioje, prie didelės ekonominės krizės slenksčio, sukūrė diferencinę-diagnostinę kryptį, kuri išskyrė asmeninio elgesio sąmoningumą ir racionalumą kaip pagrindines socialinio ir profesinio pasirinkimo charakteristikas, kaip pagrindinius motyvų ir gebėjimų realizavimo kriterijus.

Jis teigia, kad elgesio motyvus ir tikslus daugiausia lemia tėvų namų atmosfera, o tai prieštarauja visuomenės reikalavimams dėl savarankiškų, nepriklausomų individų, galinčių greitai keisti gyvenamąją vietą ir reaguoti į darbo rinkos poreikius. Būtent tada valstybės švietimo funkcija iš privačios sferos buvo sparčiai perkelta į viešąją. Pradėta kurti nemokamo švietimo sistema, kuri sudarė sąlygas atsirasti nepriklausomai ir atsakingai viduriniajai klasei, galinčiai įveikti šeimynines kliūtis.

Jo tyrimai davė pradžią komunikacinio sprendimų priėmimo teorijai, kuri visus žmogaus veiksmus apibūdina iš šeimos ir socialinės sąveikos perspektyvos. Žmonės tampa savarankiškesni, gali atsiskirti nuo šeimos, etninių ir socialinių bei istorinių tradicijų, visur plėtojami tolerancijos ir integracinės kultūros principai. Iš tikrųjų dabar didžiausia kliūtis saviraiškai ir savirealizacijai yra paties žmogaus motyvai ir nuostatos, o ne šeimos ar visuomenės draudimai ir apribojimai.

Trys žingsniai nuo svajonės iki rezultato

Be abejo, būtina paties žmogaus iniciatyva, kuris supranta ir jaučia šeimos atskyrimo ir socialinės brandos poreikį. Tik tada atsiranda galimybė kūrybai ir saviraiškai, savirealizacijai pasirinktoje srityje.

Apsisprendimo procesas numato psichologinę izoliaciją nuo šeimos, nuo tėvų, nuo buvusio socialinio rato. Tai reiškia, kad reikia savarankiškai priimti sprendimus kiekvienu prisirišimo prie šeimos lygmeniu ir, svarbiausia, mėgautis augimo procesu. Būtent tai ir yra viso darbo esmė; net blogi ir neteisingi sprendimai galiausiai suteikia malonumą spręsti problemas ir siekti rezultatų.

„Kai žmogus nori veikti, jis ieško galimybių, o kai nenori, ieško priežasčių.”. Tai ilga ir įspūdinga kelionė: svajoti – planuoti – daryti. Sėkmė niekada nebūna atsitiktinė, bet visada yra atkaklių ir sistemingų pastangų rezultatas. Daugelis jų lieka sapnų lygmenyje, nes smegenys įsivaizduojamus įvykius suvokia kaip pusiau įvykusius, nes galvojimas apie juos teikia tokį malonumą, tarsi jie būtų įvykę tikrovėje.

Planus daug sunkiau pradėti ir dar sunkiau įgyvendinti. Tai, kad niekas nekontroliuoja ir netikrina mūsų pačių ketinimų, todėl nebereikia nedelsiant pranešti ir imtis veiksmų. Žmonės įpranta, kad jiems vadovauja, rūpinasi ir pataria suaugusieji arba vyresnieji. Jei šiandien neisiu į sporto salę arba neparašysiu ilgo romano, sankcijų nebus. Galime tai padaryti rytoj arba poryt, arba kiek vėliau.

Pagrindinės problemos, lydinčios paauglystę, atsiskyrimas nuo šeimos ir apsisprendimo procesas:

Susiliejimas (sintezė)– Tėvų nesugebėjimas „paleisti” savo vaiko, įsitikinimas, kad jie geriausiai žino, ko jam reikia. neracionalus noras dominuoti ir pavergti, net kenkiant palikuonims, kaip socialinio nesubrendimo ir nesėkmės požymis. Dažnai lydi autoritarinis bendravimo stilius, kuris neleidžia diskutuoti ir lemia piktnaudžiavimą, konfliktus, perdėtą globą, psichologines traumas.

Susiliejimas galimas ir už giminystės ribų, pavyzdžiui, glaudžioje bendraminčių, kūrybinio projekto dalyvių grupėje žmogui sunku priimti sprendimą išeiti, nutraukti įprastus santykius. Taigi pakeliui į tai, ką nori daryti, pirmiausia reikia įveikti šeimyninį, kontekstinį pasipriešinimą, nes bet kuri grupė ar asociacija stengiasi išsaugoti visų narių panašumą.

Turite teisę motyvuoti savo „nebuvimą” konkrečiomis priežastimis, kad aplinkiniai suprastų jūsų kryptį. Arba galite tiesiog pakeisti senus pomėgius naujais; jums nereikia pranešti ar aptarti savo planų.

Abejingas požiūris– Abejingumas, nenoras palikti tėvų namus ar keisti įprastą gyvenimo būdą, pažįstamą bendruomenę, savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą. Dažnai nepriklausomai nuo auklėjimo, nes vaikai toje pačioje šeimoje gali skirtingai reguliuoti savo planus ir gyvybinę veiklą. Tą patį galima pasakyti ir apie to paties skyriaus absolventus, turinčius tuos pačius įvertinimus.

Mūsų psichika stengiasi išlaikyti ekonomišką, energiją taupantį režimą ne stresinėse situacijose, todėl galima pastebėti skirtingą motyvų ir požiūrių poveikį įsitraukimo laipsniui ir intensyvumui. Emocinis, jausminis – atsiranda greičiau ir anksčiau nei kiti, greitai keičiasi, sukuria nuosavybės jausmą dėl kito pasiekimų. Tai paaiškina teigiamą viešųjų naujienų pobūdį: žmonės jaučiasi tiesiogiai susiję su kieno nors rekordu ar sėkmingu megaprografu.

Kognityvinis-intelektualinis– „suvirškinti” spontaniškus emocinius įspūdžius, juos analizuoti, sisteminti ir pasirinkti priimtiniausius. Žmogus gali be galo ilgai svarstyti grandiozinius planus, bet niekada neatlikti nė vieno veiksmo.

Tyčinis veiksmas– Sunkiausia savirealizacijos dalis, kai didelės svajonės ir mintys turi virsti konkrečiais veiksmais. Dėl daugybės svajonių ir planų retai kada pavyksta padaryti pusę to, ką reikia padaryti. Ne todėl, kad kas nors trukdo, draudžia ar trukdo, bet todėl, kad žmogus negali įveikti savo paties kliūčių.

Atidėliojimas– Daugumą „nereikalingų” veiklų lydi nesibaigiantis „atidėliojimo” procesas. Pagrindinė atidėliotojo problema yra net ne tai, kad jis „išsiblaško”, o tai, kad jis vėliau patiria kaltės, menkavertiškumo, nepakankamumo jausmus. Todėl išsikelkite pasiekiamus, įgyvendinamus tikslus, nelyginkite savęs su kitais, vertinkite realius, o ne siektinus rezultatus.

Būtent atidėliojimo mechanizmas lemia, kas yra „būtina”, o kas „pageidautina”, kai pirmiausia atliekamos „paskirtos” užduotys, būtinos gyvenimo ciklui palaikyti. Pavyzdžiui, mokymasis, darbas, šeimos įsipareigojimų vykdymas, kurie yra tarpusavyje susiję ir priklauso nuo kitų asmenų vertinimo, o jų pačių pomėgiai paliekami „vėlesniam laikui”.

Netinkamas socialinis prisitaikymas– per didelės tėvų kontrolės, nepakankamo dėmesio, priežiūros, kai ignoruojami pagrindiniai jauno žmogaus poreikiai, pasekmės. Jei šeimoje yra daug kompleksų ar sindromų („auka”, „otlichnik” ir kt.), savirealizacija visuomenėje neįmanoma.

Tokios pat pasekmės kyla ir dėl elgesio komandoje modelio studijų ar darbo metu, kai asmeniui tarsi priskiriamas tam tikras statusas, priklausomai nuo jo gebėjimo vadovauti, bendrauti, atlikti individualias ir bendras užduotis. Susiformuoja stabilūs vertinimo ir savęs vertinimo stereotipai, kai išvados daromos remiantis asmens charakteriu, o ne jo gebėjimais.

Vienodo intelekto ir įgūdžių lygio žmonės laikomi „kvailesniais” arba „protingesniais”, priklausomai nuo to, kaip jie yra socializuoti, kaip sugeba pristatyti savo pasiekimus. Kad ir koks genialus menininkas būtų, jo reikšmė nustatoma tik kitų meno kūrinių ir visuomenės nuomonės fone. Todėl visada reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp savo ir kitų nuomonės.

Kaip paaiškėjo, daryti tai, ką norite, niekas netrukdo, jei perdavimas iš emocinio lygmens (svajonės) į konceptualizaciją (planai) ir tolesnis savanoriškas įgyvendinimas(rezultatai). Pirmuosius du lygius, kuriuose naudojamos didelės apimties sąvokos, žmonės įveikia gana sėkmingai, tačiau tik nedaugelis yra pasirengę atlikti konkretesnius dalykus. Kadangi nėra jokios „atlygio” garantijos, kaip už atliktą privalomą darbą, todėl smegenys atsisako dirbti dėl fantominių, tariamų pasiekimų.

Pabandykite išsikelti per kelias dienas pasiekiamus trumpalaikius tikslus, kurie nepriklauso nuo kitų žmonių dalyvavimo ir nuomonės. Kai pasiekiate net ir nedidelių rezultatų, pasikeičia mąstysena: tai tikra, tai teisinga, tai malonu.