Kai kūdikiai pradeda juoktis

Juokas yra fiziologinė savybė, būdinga kiekvienam žmogui žemėje. Tai geros nuotaikos ir puikių emocijų rodiklis. Juoką gali sukelti juokingas pokštas arba įžvalga apie įvykio komiškumą. Be to, juokdamasis žmogus parodo savo geranorišką požiūrį į kitą pokalbio dalyvį arba norą suartėti. Tai universali bendravimo priemonė, suprantama bet kuriam asmeniui ir padedanti įveikti kalbos barjerą bendraujant.

Naujagimių amžiaus fiziologija ir psichologija

Žmogus ateina į šį pasaulį visiškai nepasirengęs gyventi jame. Vystydamasis jis įveikia daugybę sunkumų ir patiria didžiulius pokyčius, tapdamas iš esmės kitokia būtybe. Jį galima palyginti su drugelio virsmo stebuklu. Savo kelionės pradžioje jis yra tik maža lerva, tada nerangus, bet labai mielas vikšras, kitas transformacijos žingsnis bus kokonas ir tik užaugęs pabaigoje pasirodys gražus drugelis – tai yra žmogus.

Be išorinių pokyčių, vaiko psichikoje įvyks ne mažiau, o galbūt ir daugiau pokyčių, kai jis taps „jaučiančiu žmogumi”.Taigi kūdikis nėra pasirengęs šiam suaugusiųjų pasauliui du kartus:

1. Pirmiausia, – nereikšmingas fizinis neatitikimas ir biologinis nesubrendimas. Jei palyginsime žmogaus vaiką su naujagimiu gyvūnu, palyginimas visada bus palankus pastarajam. Pirmaisiais gyvenimo metais žmogus daugiau ar mažiau „apsigyvena” savo kūne ir mokosi su juo elgtis. Tai, ką visi gyvūnai patiria įsčiose, žmogus patiria vos tik atėjęs į pasaulį. Šis „ankstyvas” gimimas leidžia jam pranokti kitas rūšis vystantis ir formuojantis žmogaus smegenims, kurios ateityje leis žmogui dominuoti virš visų kitų.

2. Antra,– tai puikus vaiko socialinis neatitikimas. Žmogaus fizinis „aš” yra 80 proc. vandens, bet jo asmenybė yra 80 proc. kultūros. Pasaulio naujokas nežino nei kalbos, nei socialinių vaidmenų, nei kaip elgtis visuomenėje. Tai svetima švietimui, jau nekalbant apie mokslinį pasaulio pažinimą. Viską, ką žmonijos civilizacija sukaupė per tūkstantmečius ir kuo pagrįstai didžiuojasi, žmogus turi išmokti per pirmuosius dvidešimt savo gyvenimo metų.

Iš pradžių kūdikis turi išmokti naudotis savo kūnu, atskirti vidinius ir išorinius jausmus. Vaikas turės įvaldyti savo protinį aparatą. Išmokti susikaupti, susidoroti su „išblaškytais” jausmais, norais ir emocijomis, susidoroti su baimės jausmu, išmokti tinkamai išreikšti savo emocijas ir t. t..

Pirmuosius savo gyvenimo metus vaikas praleidžia „įsitvirtinęs” kūne, kuris jam buvo „duotas” gimimo metu. Jis turi išmokti ją suprasti, pvz., atskirti troškulio jausmą nuo baimės jausmo, rankos skausmą nuo skrandžio skausmo. Jis taip pat turi išmokti ja naudotis, pradedant raumenų ir kaulų sistema ir baigiant kalbos ir balso artikuliacijos aparatu.

Tai galima palyginti su žmogaus įvilkimu į didžiulį kosminį skafandrą ir privertimu jame gyventi visada. Kartu vaikas išmoksta daug reikalingų įgūdžių – užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis, išreikšti savo emocijas, parodyti savo būseną kitiems, nustatyti savo nerimo priežastis. Tai nuolatinis mokymosi procesas, kuris apima ir tokią „galimybę” kaip mokymasis juoktis.

Galimybė juoktis

Juokas yra rimtas dalykas! Fiziologiniu požiūriu juokas yra sudėtingas judesys, kai susitraukia diafragmos raumenys ir veikia balso artikuliacijos aparatas. Smegenėlės, pagumburis ir vidurinės smegenys dalyvauja organizuojant juoką, o juoko centras yra smegenų kamiene. Tai nėra lengva „konstrukcija”.

Būdami naujagimiai žmonės neturi daug galimybių, viena iš jų – juokas. Naujagimis neturi įgimto gebėjimo juoktis, o su kitais bendrauja tik paprastu verksmu. Kūdikis verkdamas signalizuoja, ko jam reikia, ir iki tam tikro amžiaus rūpinasi, kad visose situacijose, su kuriomis jis susiduria, būtų patenkinti jo poreikiai.

Naujagimiai sugeba šypsotis, tai vyksta nevalingai. Kūdikis intensyviai lavina savo centrinę ir periferinę nervų sistemą, o šypsena, kuri gali atsirasti ant jo mielo veido, yra ne pozityvumo atspindys, o spontaniškas veido nervų susitraukimas, kai kūdikis įvaldo šias kūno sistemas.

Tolesnis vaiko emocijų, susijusių su džiaugsmu, skatinimas gali būti grindžiamas tik išlaikant jo patogų požiūrį ir sukuriant aplink jį ramią aplinką bei saugumo jausmą. Pirmą kartą sąmoningas noras šypsotis pasireiškia dviejų mėnesių kūdikiams. Tai panašu į motinos veiksmų imitaciją, kuri šypsosi kūdikiui, kai kūdikis išreiškia savo malonumą.

Pirmieji vaikų juoko požymiai yra energinga šypsena. Mokytis juoktis reikėtų pradėti iškart, kai tik kūdikis pradeda sąmoningai šypsotis, t. y. maždaug nuo dviejų iki dviejų su puse mėnesio. Dažnai šie garsai yra panašūs į klegesį, ir tėvai jų nepastebi. Ypač todėl, kad žaisdamas kūdikis įvaldo savo balso artikuliacijos aparatą, o šio amžiaus kūdikio skleidžiama garsų kakofonija yra gana plataus diapazono. Maždaug 3-4 mėnesių tėvai išgirs skambantį mažylio juoką.

Juokas ankstyvoje kūdikystėje įrodo harmoningą vaiko psichikos ir nervų veiklos vystymąsi. Šis juokas paprastai palieka labai mažai abejingų žmonių. Ypač nuoširdus ir jaudinantis yra vaikų, kurie dar nemoka kalbėti, juokas.

Augdami kūdikiai kaupia informaciją ir įspūdžius, dėl kurių jie gali juoktis miegodami. Nebijokite, kūdikis vis dar gyvena pasaulyje, kuriame jis ir pasaulis yra viena, o miegas ir budrumas neturi aiškių ribų. Šis juokas yra kitas kūdikio emocinio ir protinio vystymosi etapas.

Kartais pasitaiko, kad žagsulys atsiranda po to, kai kūdikis nusijuokia. Šis reiškinys yra normalus, nes kvėpavimo organai veikia, o kūdikio diafragma vis dar yra silpna ir veikiama anksčiau nežinomo spazminio poveikio. Jie sukelia žagsulį, kai vaikas nuoširdžiai juokiasi.

Tyrimas apie juoką nėra juokas

Vaikų juoko prigimtį nuo seno tyrinėjo įvairių šalių mokslininkai. Čarlzas Darvinas, garsiosios evoliucijos teorijos autorius, pastebėjo savo besijuokiantį sūnų. Psichoanalizės tėvas Zigmundas Froidas juoką laikė pranašumo jausmo išraiška.

Garsus šveicarų psichologas ir genetinės psichologijos kūrėjas Jeanas Piaget, didžiąją savo gyvenimo dalį skyręs vaikų mąstymui tirti, teigė, kad vaikų juokas – tai portalas, pro kurį į supantį pasaulį galima pažvelgti vaiko akimis. Jis manė, kad juokingas yra toks dalykas ar įvykis, kuris, viena vertus, yra netikėtas, bet, kita vertus, nepaisant to, atitinka natūralų pasaulio suvokimo vaizdą. Savo pastebėjimą jis padarė 1940 m., tačiau tuo metu mokslininkai į jį neatsižvelgė.

Kognityvinis psichologas Casparas Eddimanas iš Birkbeko koledžo, Londono universiteto, šia tema pasistūmėjo toliau nei bet kas kitas. Jis, sekdamas Jeanu Piaget, iškėlė teoriją, kad išsamus psichinių mechanizmų, darančių įtaką vaiko juokui, tyrimas leistų tiksliai nustatyti, kaip vaikas suvokia išorinį pasaulį.

Per visus savo darbo metus jis atliko fundamentaliausius tyrimus šia tema, išsamiai nagrinėdamas, kas sukelia mažų vaikų juoką. 2014 m. tarptautinėje konferencijoje jis pristatė pirmuosius savo stebėjimų rezultatus. Atlikdamas tyrimą, jis apklausė daugiau nei tūkstantį tėvų visame pasaulyje, klausdamas, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis juokiasi jų mažyliai.

Mokslininkas tęsia savo darbą šia kryptimi, tačiau iš to, kas jau paskelbta straipsnyje, gali būti įdomi išvada, kad pirmųjų kūdikio šypsenų atsiradimo laikas yra maždaug šešios savaitės, o juokas, kaip toks, nuo 3,5 iki beveik 10 mėnesių. Taigi tėvams nereikia nerimauti, jei jų kūdikis iki šio amžiaus dar nežaidė.

Tačiau svarbiausia tyrime yra tai, kad bet kuris vaikas pradeda juoktis tol, kol yra suaugęs žmogus, kuris bando jį prajuokinti, ir dėl to, kad užmezgant bendravimą visuomenės bendruomenėje.

Vien tik jutimas, kad vaikas yra erzinamas, staiga iš akių dingstantys ir vėl atsirandantys daiktai savaime nėra pakankama priežastis juoktis. Jie tik juokiasi, jei suaugusysis atlieka šiuos veiksmus už mažylį.

Šį pastebėjimą psichologas nurodo kaip įrodymą, kad vaiko poreikis bendrauti yra labai didelis, nes šis poreikis bendrauti kūdikiui atsiranda gerokai anksčiau, nei jis pradeda vaikščioti ar kalbėti.

Kaip priversti kūdikį juoktis

Šiame tyrime, be teorinių išvadų, apibendrinti ir išvesti keli universalūs būdai, kaip pralinksminti kūdikį:

1. Žvilgsnio žaidimas. Įprastas pokštas – užsidengti veidą rankomis, tada jas atverti ir nustebusiu veidu paklausti: „CU-CUU” arba „Kas ten??”.

2. Kvėpuoti. Lūpomis palietęs kūdikio pilvuką, šniurkštelite. Vienas geriausių būdų priversti kūdikį juoktis.

3. Pasidarykite juokingą veidą. Atsisukite veidu į vaiką ir padarykite kuo linksmesnį veidą.

4. Tickle.Senas geras būdas, gerai žinomas nuo seniausių laikų ir visose tautose.

Malonus artimų suaugusiųjų nusiteikimas ir šypsena, žaidimas kartu su vaikais, vaiko važinėjimas ant rankų, vaikų darželio eilėraštukai ir dainelės, linksma muzika ir išraiškingi paveikslėliai sukels džiaugsmo, patenkintos šypsenos ir nerūpestingo, užkrečiamo juoko emocijas. Išmokite šypsotis ir juoktis kartu su savo kūdikiu ir tai suteiks laimės visiems!

Šis straipsnis parengtas remiantis: Andrejaus Kurpatovo knyga „Laimingas vaikas”. Visuotinės taisyklės”, interneto svetainės /, / ir Solnyško vaikų globos namų RK domsolnyshko personalo mokytojų darbo ir ugdymo praktikos medžiaga.kz/o-nas/o-detskom-dome/