Kaip būti kantriam su vaikais

„Geriausias būdas padaryti vaikus gerus – padaryti juos laimingus” (Oskaras Vaildas)

Dažnai bendraudami ir auklėdami vaikus suaugusieji būna agresyvūs, pikti, nervingi, nekantrūs. Taip yra todėl, kad visa jų ankstesnė gyvenimo patirtis remiasi tuo, kad jiems teko bendrauti su kitais suaugusiaisiais, kurie turi panašią patirtį, požiūrį ir psichines nuostatas. Todėl jiems sunku pasinerti į sąlygiškai žaismingą vaikų įspūdžių ir patirties atmosferą, suprasti jų elgesio motyvus ir tikslus.

Kodėl vaikai „išpučia smegenis

„Jei vaikai „trukdo” savo tėvams, vadinasi, jie dar nėra užaugę patys ir juos reikia auklėti„(John Gray)

Vaikai yra papildomas dirgiklis, ir tai yra faktas. Būtina užtikrinti normalų jų egzistavimą, o mainais galite gauti daug naujų klausimų, reikalavimų ir vandalizmo aktų. Dėl tam tikrų priežasčių evoliucija nesistengė suteikti vaikams papildomos psichologinės apsaugos. Pavyzdžiui, žinduolių auginimo ir „auklėjimo”, patirties perdavimo procesas užtrunka apie 1/30 gyvenimo; čia beveik nėra kartų konflikto, išgyvenama, augama ir dauginamasi.

Žmonių brendimas ir socialinis prisitaikymas trunka iki 1/3 ir vyksta keliais etapais su skirtingais psichofiziologiniais parametrais. Nuolat vyksta konfliktai tarp „tėvų ir vaikų”, žmonija ne tik naudojasi ankstesne patirtimi, bet ir nuolat ją praturtina bei plėtoja. Suaugusiojo autoritetą galima atsekti žmonijos raidos istorijoje: kai ankstesnė karta gynė pažįstamas sąvokas ir tradicijas pažangos ir naujų technologijų diegimo sąskaita.

„Mažos auklėjimo sėklos laikui bėgant virsta giliomis dorybės ir moralės šaknimis” (. Mazzini)

Todėl kiekvienas suaugęs žmogus turi suprasti esminius skirtumus tarp jo ir jo palikuonių:

1. Suaugęs žmogus yra stipresnis, Tačiau ši galia ir valdžia jam suteikiama tam, kad apsaugotų ir palaikytų jaunesniuosius, o ne tam, kad juos slopintų ir žemintų. Jei elgsitės su draudimais ir apribojimais, gausite silpnos valios, silpno proto žmogų arba paslaptingą ir užsispyrusį.

2. Vaikai vystosi žaisdami, jie negali naudotis „suaugusiųjų” daiktais ir artefaktais. Žaisdami ir mokydamiesi jie naudoja įprastinius daiktus ir etiketes, o tai turėtų būti pripažįstama ir skatinama kaip vystymosi būdas.

3. Vaikai nesupranta bendravimo ir elgesio „ribų”. Jie gali šaukti, kelti pykčio priepuolius, gadinti daiktus, pažeisti tvarką. Juos reikia mokyti, kaip derėtis, kaip laikytis pažadų, kaip bendrauti su kitais.

Naudingos taisyklės suaugusiesiems ir vaikams

„Visada elkitės taip, kad vaikai jus gerbtų, bet jūsų nebijotų. Neprimetinėkite jiems dorybių, kurių patys neturite. Vaikai jus stebi ir daro teisingas išvadas.” (André Morois)

Tiesiog prisiminkite savo vaikystę ir padalykite savo patirtį pusiau: kas jums patiko (nerūpestingumas, suaugusiųjų pagalba, žaidimai ir linksmybės), kas nepatiko ir ką norėjote ištaisyti (kivirčai, manų košė, tėvų rėkimas ir grasinimai). Turite puikią galimybę su savo vaikais elgtis kaip angelas arba Antonas Makarenko.

„Tikrąjį ugdymą sudaro ne tiek teorinės taisyklės, kiek praktiniai užsiėmimai” (.. Rousseau)

Taigi pabandykite parodyti savo pedagoginį talentą net kritinėse, neįprastose situacijose, kai vaikas vagia daiktus parduotuvėje arba vadina kaimynų vaikus vardais.

1. To paties dalyko kartojimas vėl ir vėl.Turėsite šimtus, tūkstančius kartų kartoti „sėdėk tiesiai, nesikūprink”, „sakyk „ačiū” arba „prašau”, „prašyk leidimo imti kitų žmonių daiktus” ir daugybę kitų pasaulietiškų tiesų. Kad jie iš išorinių taptų vidiniais, internalizuotais, atkuriamais ir automatiniais.

2. Kalbėjimas apie sudėtingas ar konfrontacines situacijas arba kaltės pripažinimas gali padėti pabrėžti jūsų stipriąsias puses. Toks atviras ir atsakingas elgesys bus nepamirštamas pavyzdys vaikui, rodantis, kad galima aptarti rimčiausius prieštaravimus ir rasti kompromisinį sprendimą. Atsiprašykite, kai reikia, visada tiksliai nurodydami, už ką: „atsiprašau, kad šaukiau ant tavęs, kai ilgai neklausei”, „atsiprašau, kad nesilaikiau pažado pasivaikščioti parke, rytoj būtinai pasistengsime pasitaisyti”.

3. Atsižvelkite į motyvus, o ne į rezultatus. Vaikas retai kada elgiasi prieš suaugusiuosius, kad juos supykdytų, išprovokuotų grubumą, todėl visiškai neteisinga manyti, kad kūdikis tai daro „tyčia, kad sugadintų mano nuotaiką”. Nurodinėti bausmės priežastį yra ir nenaudinga, ir pavojinga, o vaikas iš tiesų yra prisirišęs prie tėvų ir neketina jų nervinti ar be reikalo nerimauti.

4. Nustatykite aiškias kompetencijos ir paklusnumo ribas nustatydami aiškias praktines taisykles. Leidimas vaikui pasigaminti kokteilį nereiškia, kad jis gali spontaniškai naudotis visais šaldytuve esančiais maisto produktais ir atlikti cheminius eksperimentus namuose. Turėtumėte turėti „kontrolinių frazių”, kurios galėtų sustabdyti vaiką net didžiausio kūrybinio įkvėpimo akimirką, kai jis pasirengęs atrasti „filosofinio akmens” formulę. Pavyzdžiui, „sutarėme būti protingi”, „tikrai prašau tavęs liautis”.

„Gyvenimas – tai kova, kuriai reikia ruoštis nuo vaikystės. Draugai ir bičiuliai yra geresni auklėtojai nei tėvai, nes jie neturi bendro gailesčio” (André Morois)

Kai jaučiate, kad kantrybės taurė perpildyta ir esate pasirengę šaukti, barti, grasinti, įžeidinėti vaiką, naudoti „stop” ženklus, šios frazės padės jums sustoti. Jų reikėtų klausti mintyse, kad nutrauktumėte neigiamų emocijų srautą. Pavyzdžiui: „Norėčiau, kad jie taip elgtųsi su manimi?”, „Po pusvalandžio man bus gėda?”, „Ką tai pakeis? Kur jis veda?” ir panašiai.

Svarbiausia po nervų sutrikimo, kurį jums pavyko lokalizuoti, vengti tolesnės įtampos. Net jei jums pavyko akimirką susilaikyti, vaikų „nusikaltimų” priežastys ir pasekmės neišnyko. Užtenka pasakyti: „Vaikai, dabar esu labai supykęs ir galiu pratrūkti, todėl siūlau jums eiti į savo kambarį, o situaciją aptarsime vėliau”. Patikėkite, jie intuityviai supranta, kada tėvai grasina juokaudami, o kada iš tikrųjų yra pasirengę imtis drastiškų veiksmų.

„Švietimas – tai taisyklių sistema, nurodanti, ką reikia daryti, o dar svarbiau – ko nedaryti” (.. Rousseau)

Beje, šis „atidėto mokėjimo” metodas labai padeda, kai vaikai ginčijasi ir pykstasi tarpusavyje. Jei jie atėjo skųstis, galite pasakyti: „Šiuo metu esu užsiėmęs, pakalbėkime apie tai vakare. Labiau tikėtina, kad vaikai patys išsprendė probleminę situaciją arba pamiršo smulkius nuotykius. Tai padeda didinti jų gebėjimą susitarti, atsakomybę ir norą bendradarbiauti.

Bausmės – kada ir kiek

„Kai vaikas yra išsigandęs ir įvairiais būdais sutrikęs, jis nuo pat mažens pradeda jaustis vienišas ir bejėgis” (Dmitrijus Pisarevas)

„Bausme” vadiname išraiškų ir veiksmų, kurie yra priešingi skatinimui, visišką moralinį ar fizinį smurtą. Kaip rodo psichologinė ir pedagoginė praktika, smurtinės bausmės nepadeda taisytis, gerinti rezultatų, o tik apsunkina tarpusavio supratimą.

Patyčios, grasinimai, ultimatumai, šantažas, agresyvūs ketinimai ir kitos psichologinio smurto formos (pykčio priepuoliai, skandalai, simuliacijos) yra nepriimtini. Tai padeda atlikti trumpalaikes užduotis, tačiau ilgainiui sukelia nepasitikėjimą, slaptumą, abejotiną elgesį, psichologines traumas ir lėtinį stresą, kurio pasekmės negrįžtamos. Sukelia neurozes, įkyrias mintis ir veiksmus (obsesinius-kompulsinius sutrikimus).

Juo labiau kad fizinis smurtas yra nepriimtinas, jis žemina tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, jis ilgai prisimenamas, galima sakyti, amžinai. „Man bus gėda dėl savęs, man bus gėda dėl savęs, man bus gėda dėl savęs, man bus gėda dėl savęs, man bus gėda dėl savęs, man bus gėda dėl savęs, man bus gėda dėl savęs. Jei nuolat taikote fizines bausmes, vaikai prie jų pripranta ir nebelaiko jų nesėkmės ženklu.

Nenaudokite pamokų, darbų mokykloje ar sporto pratybų kaip bausmės, kad jos nebūtų vertinamos neigiamai. Nieko gero neduos, jei priversite vaiką įsiminti ilgą tekstą, perrašyti pusę sąsiuvinio ar pritūpti du šimtus kartų. Tai taip pat menkina visų šeimos narių orumą ir verčia nekęsti tokio pobūdžio pratybų.

„Suplėšytus daiktus galima sutaisyti, bet sužeistos širdies neįmanoma susiūti” (Henry Longfellow)

Kaip vartoti žodį „bausmė”, kuris kilęs iš žodžio „pamokymas”, t. y. nurodymas, pavedimas:

1. Žodžių ir posakių lygmeniu– Parodykite, kaip jus skaudina ir esate nepatenkintas tokiu elgesiu: „Esu įžeistas, kad neatsižvelgėte į mano prašymą”, „Mane nuliūdino jūsų elgesys parduotuvėje, mes net turėjome išeiti ir neturėjome laiko nusipirkti naujų žaislų”.

2. Veiksmų lygmeniu– neatimti dovanoto įtaiso, bet apriboti laiką, skirtą žaidimams ir veiklai, pvz., apriboti naudojimąsi juo iki 5 minučių. Ištaisykite pasekmes – ne barkite jį už išteptus dažus, bet kartu išvalykite ir sutvarkykite.

Griežčiausias išbandymas vaikui, kuris kartais gali būti taikomas kaip kraštutinė priemonė, yra nutolimas (atskyrimas). Psichologiniu lygmeniu galite sakyti: „Dabar nesu pasirengęs su tavimi kalbėtis, tu labai dažnai mane apgaudinėji ir nuvili, turiu pagalvoti, ką daryti toliau. Kalbėkite apie save, apie savo jausmus: „man labai sunku suprasti, kad dar nesugebėjau priversti tavęs pasakyti tiesą”, užuot peikę ir priekaištavę: „tu tiesiog elgiesi bjauriai, esi niekšas ir apgavikas”.

Dėl elgesio – tiesiog palikti vaiką vieną, bet tik jei tai vyksta namuose. Problemos, šauksmai, užsispyrimas – nereikia gąsdinti ar įtikinėti, eikite į kitą kambarį ir pasakykite, kad turite darbo. Vaikas dažniausiai iš nuostabos pamiršta tęsti „koncertą”, juo labiau, kai nėra auditorijos. Žinoma, kai jis turi tikrų skundų ir ašarų, turėtumėte nedelsdami išsiaiškinti, kas negerai, ir nuraminti savo kūdikį.

„Tas, kuris ketina tinkamai auklėti vaiką, yra pasmerktas amžinai laikytis sveikų ir teisingų principų” (O. de Balzakas)