10 geriausių Levo Tolstojaus kūrinių

*Pagal redaktorių nuomonę – geriausiųjų apžvalga. Dėl atrankos kriterijų. Ši medžiaga yra subjektyvi, nėra skirta kaip reklama ir nėra pirkimo vadovas. Prieš pirkdami pasikonsultuokite su ekspertu.

Geriausių Levo Tolstojaus kūrinių reitingas

Nominacija	vieta	Darbas	Įvertinimas
Geriausių Levo Tolstojaus kūrinių įvertinimas	1	Ana Karenina	5.0
2	Prisikėlimas	4.9
3	Karas ir taika	4.8
4	Vaikystė. paauglystė. Jaunimas	4.7
5	Šeimos laimė	4.7
6	Išpažintis	4.6
7	Po kamuolio	4.5
8	Kreicerio sonata	4.5
9	Kaukazo belaisvis	4.5
10	Ivano Iljičiaus mirtis	4.4

Ana Karenina

Įvertinimas: 5.0

Istorijos veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje Rusijoje. Tolstojus vienodai meistriškai piešia visų tos visuomenės sluoksnių gyvenimą: nuo Peterburgo aukštuomenės iki valstiečių. Kūrinio herojė, kuriai suteiktas vardas, yra ištekėjusi moteris, įsimylėjusi jauną grafą Aleksejų Vronskį. Kareninos vyras sužino apie žmonos romaną, bet nesutinka išsiskirti. Įsimylėjėliai pabėga į Italiją, tačiau jų laimė trunka neilgai: Vronskio jausmai pamažu atvėsta. Ana galiausiai nusižudo, iššokdama į traukinį. Pagrindinė kūrinio mintis yra ta, kad neįmanoma sukurti laimės ant šeimos griuvėsių. Visą Anos Kareninos aistrą romane atsveria jauno dvarininko Levino idealizmas. Jis tiki, kad meilė, tiesa ir ištikimybė yra taikos pagrindas. Herojaus prototipas yra pats Tolstojus.

Fiodoras Dostojevskis labai vertino romaną „Ana Karenina” ir, perskaitęs jo kūrinį, pavadino Tolstojų „meno dievu”. Skaitytojui susidaro įspūdis, kad autorius iki smulkiausių detalių nagrinėja ir supranta neištikimybės, aistros, pavydo esmę bei pasekmes ir šį supratimą perkelia į jį patį. Knyga nepalieka abejingų, dėl jos tebesiginčijama praėjus maždaug 150 metų nuo jos parašymo. Tolstojaus „Ana Karenina” išleista 120 kalbų, pagal ją sukurta daugybė ekranizacijų, miuziklų, serialų ir perdirbinių visame pasaulyje. Šį šedevrą galima skaityti visą gyvenimą, o kiekviename amžiuje rasite vis daugiau brangakmenių.

Prisikėlimas

Įvertinimas: 4.9

Antrąją vietą mūsų ekspertai skiria paskutiniam Levo Nikolajevičiaus romanui „Prisikėlimas”. Pavadinimas nurodo į tai, kad net labiausiai „pasiklydusios” ir ciniškos sielos gali pakilti į meilę ir dvasinį gyvenimą. Pagrindinė veikėja – Katuša Maslova, dviejų pagyvenusių šeimininkų tarnaitė. Būdama 16 metų, ji įsimyli savo „geradarių” sūnėną, jauną studentą Dmitrijų Nekhludovą, kuris ją suvilioja prieš išvykdamas į armijos lauką. Abu herojai vėl susitinka teisme, kur Nekhludoffas yra prisiekusysis, o Katuša – viešnamio mergina, paleistuvė iš viešnamio. Ji kaltinama, kad norėdama apiplėšti vieną iš viešnamio klientų apsinuodijo nuodais. Sąžinės graužatis kankina Dimitrijų, kad jam būtų sušvelninta bausmė, Katia tremtyje randa meilę, o Nechludovas pradeda tikėti į Dievą.

Šiuolaikiniai skaitytojai pastebi, kad kūrinyje keliamos šiuolaikinės problemos: korupcija, nesąžininga teismų sistema, socialinė nelygybė, beširdiškumas ir moralinis beširdiškumas. Romaną lengva skaityti, siužetas įtemptas, o pabaigos neįmanoma nuspėti. Pasirodo, kad vienas veiksmas tolimoje jaunystėje vėliau gali apversti visą gyvenimą aukštyn kojomis.

Karas ir taika

Įvertinimas: 4.8

Tolstojaus romanas „Karas ir taika” užima kitą vietą. Istorijos centre – pagrindinės veikėjos Natašos Rostovos likimas. Romano pradžioje ji yra jauna mergina, paauglė. Pabaigoje – garbinga šeimos motina. Šiame kūrinyje daug siužetinių linijų ir likimų, kurių kiekvienas jaudina skaitytoją, nepalieka jo abejingo. Įvykiai vyksta XIX a. pradžioje, karo su Napoleonu fone.

Romanas buvo daugybę kartų perspausdintas ir adaptuotas. 2016 m. Didžiojoje Britanijoje triumfavo 6 dalių „Karo ir taikos” televizijos versija. Auditorija buvo neregėta – septyni milijonai žiūrovų negalėjo atsiplėšti, kad galėtų stebėti siužeto raidą šioje egzotiškoje, nesuvokiamoje ir milžiniškoje Rusijoje. „Tai baigėsi?! Ne! Sugrąžinkite juos atgal! Tegul Pjeras užsiaugina savo baisią barzdą! Sugrąžinkite Ellen – noriu pamatyti, kokia siaubinga motina ji taps! Negaliu susitaikyti su tuo, kad viskas baigėsi!” – tai vienas iš anglų auditorijos atsakymų.

Vaikystė. paauglystė. Jaunimas

Įvertinimas: 4.7

Ši Tolstojaus trilogija yra autobiografinė ir gimė iš rašytojo dienoraščių, kuriuos jis rašė nuo vaikystės. Rašytojas ieško atsakymo į klausimą, kaip tyra, šviesi, naivi ir spontaniška būtybė virsta cinišku ir ydingu žmogumi? Šis kūrinys yra rašytojo debiutas didžiojoje literatūroje, atnešęs jam staigią šlovę. Ši puiki knyga paskatino to meto pedagogus studijuoti vaikų psichologiją.

Pirmąją trilogijos dalį „Vaikystė” kritikai sutiko entuziastingai. Turgenevas rašė, kad jis „madingesnis už krinoliną”. „Jaunystė” buvo vertinama vangiau, o „Jaunimas” buvo negailestingai kritikuojamas dėl pernelyg ilgos nesvarbių įvykių analizės ir pernelyg ilgų, painių sakinių. Bet kuriuo atveju ši trilogija užima garbingą vietą geriausių klasikinių kūrinių sąraše.

Šeimos laimė

Įvertinimas: 4.7

Tolstojui netipiškas šis kūrinys. „Šeimyninė laimė” – gana trumpas romanas, tačiau ne mažiau talentingas nei gausūs autoriaus kūriniai. Stulbina gebėjimas subtiliai perprasti jaunos mergaitės, o vėliau – moters psichologiją ir sielos judesius. Istorijos centre – Sergejaus Michailovičiaus ir Mašenkos šeima ir jų asmenybių pokyčiai po vedybų. Maša iš naivios paprastutės tampa išmintinga žmona ir motina. Jos vyras iš savanaudiško meilužio tampa kantriu ir atlaidžiu žmogumi.

Romane atskleidžiama laimingo šeimos gyvenimo paslaptis, pasak skaitytojų. Gyvenimas dėl kito – štai kur paslaptis. Poros santykiai – tai kasdienis, kas valandą vykstantis meilės pasirinkimas, nepriklausomai nuo to, kokie jausmai juos užvaldo bet kurią akimirką. Tokie darbai laikui bėgant nepraranda aktualumo, nes kiekvienas slapta ar akivaizdžiai svajoja apie šeimyninę laimę. Ne visi nori dirbti, bet tie, kurie supranta Tolstojaus išdėstytą principą, sėkmingai gyvena santuokoje. „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą…” – taip manė pats Tolstojus.

Išpažintis

Įvertinimas: 4.6

Šeštąją garbės vietą skiriame garsiajam, šiek tiek skandalingam Išpažinimui. Pirmasis Levo Tolstojaus kūrinys, kuriame jis išdėstė moralinio ir religinio mokymo pagrindus, vėliau pavadintus jo vardu – „tolstojizmas”. Rusijos cenzorius neleido išleisti „Išpažinties”, nes joje buvo aštriai kritikuojama Ortodoksų Bažnyčia. Knyga buvo išleista Ženevoje ir slapta platinama Rusijoje tarp rašytojo talento gerbėjų.

Šį kūrinį perskaičiusiųjų apžvalgose vyrauja nuomonės, kad knyga skirta ne visiems, leitmotyvas. Tik tie, kurie ieško kelio per tikėjimą Dievu, ieško savo gyvenimo prasmės, ją supras ir priims. Apmąstymų romanas nėra skaitomas kabutėse: po kiekvieno skyriaus norisi svarstyti, analizuoti, mąstyti ir melstis.

Po kamuolio

Įvertinimas: 4.5

Levo Nikolajevičiaus apsakymas „Po baliaus” paremtas įvykių per balių ir po baliaus sugretinimu. Per balių pagrindinio herojaus mylimosios tėvas, pulkininkas Piotras Vladislavovičius, atrodo kaip mylintis tėvas, pavyzdingas šeimos vyras ir tiesiog geras žmogus. Vėliau ji pasirodo kaip žiaurių nusikaltusio kareivio žudynių vadas.

Spalvinga literatūrine priemone Tolstojus parodė, kad joks smurtas negali būti pateisinamas. Jis iš esmės yra priešiškas Dievui. Taip pat nepriimtinas žmonių skirstymas į nusipelniusius ir paniekintus. Istorijos herojus Ivanas Vasiljevičius iš karto įsimyli Varenką, kai supranta, koks veidmainis ją auklėjo. Labai pamokantis kūrinys, verčiantis susimąstyti.

Kreicerio sonata

Įvertinimas: 4.5

Aštuntoji vieta atiteko skvarbiai Tolstojaus istorijai „Kreicerio sonata”. Traukinyje autorius išgirsta pasakojimą apie šeimos gyvenimą ir kūrinio herojaus Pozdnyševo tragediją. „Autostopininko efektas” ir monstriškas pasakojimas apie tai, kaip herojus nužudo savo žmoną ir savo vaikų motiną dėl nepagrįsto pavydo. Teismas išteisina dėl šios žmogžudystės, tačiau nusikaltėlis nubaudžia save. baudžia sąžinės kančia ir suvokia, kaip gyvybingumo stoka ir išdidumas naikina jo moralines vertybes.

Skaitytojai vienbalsiai teigia, kad kūrinys yra stebėtinai šiuolaikiškas. Kiekvienas istorijos veikėjų personažuose atpažįsta save, savo artimuosius ir draugus. Žmonių ydos nesikeitė šimtus metų. Pasikeitė aplinka, technologinė pažanga žengė į priekį, tačiau žmonių sielos liko tos pačios. „Jei nežinočiau, kad tai Tolstojaus istorija, pamanyčiau, kad skaitau kokio nors garsaus tinklaraštininko pamąstymus”, – rašo vienas nustebęs Tolstojaus talento gerbėjas.

Kaukazo kalinys

Įvertinimas: 4.5

Trumpas Tolstojaus nuotykių apsakymas apie skirtingą žmonių požiūrį ir elgesį išbandymų metu. Žilinas optimistiškas, drąsus ir protingas, turintis aiškią garbės ir vyriškų veiksmų sampratą. Jo bendražygis Kostylinas yra visiška jo priešingybė. Abu berniukai pateko į čečėnų nelaisvę per 1817-1864 m. karą dėl Šiaurės Kaukazo prijungimo prie Rusijos. Abu išlaisvinami iš nelaisvės, tačiau vienas su garbe, nes išsaugojo žmogiškąjį veidą, o kitas sužlugdė savo šeimą, kuri surinko išpirką.

Istorija buvo adaptuota daugybę kartų. Garsiausia versija – Sergejaus Bodrovo vyresniojo „Kaukazo belaisvis”, kur jo sūnus atliko Ivano Žilino vaidmenį. Tolstojaus iškelta problema niekada nepraranda aktualumo. Taip, gyvenimo dramos kartais būna atsitiktinės, bet išeitis iš jų priklauso nuo vidinės esmės, charakterio ir pasirinkimo. Galite išduoti, pasiduoti, verkšlenti arba galite, neprarasdami savo kilnumo, rasti išeitį ir kovoti.

Ivano Iljičiaus mirtis

Įvertinimas: 4.4

Paskutinė reitingo eilutė – tai jaudinantis pasakojimas apie teismo pareigūno Ivano Golovino ligą ir mirtį. Tolstojus veikėjo lūpomis permąsto savo gyvenimą, neigia, o paskui suvokia mirties neišvengiamumą. Šis suvokimas iš esmės keičia viso gyvenimo kelio supratimą.

Kūrinys gana trumpas, tačiau sulaukė garsių kritikų pripažinimo. Pavyzdžiui, V. Nabokovas rašė, kad šis kūrinys jam yra tobuliausias ir kartu sudėtingiausias Levo Nikolajevičiaus kūrinys. A B. Stasovas pastebėjo, kad „niekur pasaulyje nėra tautos, kuri turėtų tokią puikią būtybę”. Visa tai maža, viskas paviršutiniška, viskas silpna ir blanku, palyginti su šiais septyniasdešimčia puslapių. Romanas taip pat turėjo įtakos genialaus režisieriaus Akiros Kurosawos kūrybai – jis juo rėmėsi rašydamas filmo „Gyventi” scenarijų.