Thuja pušis sode: sodinimas, auginimas ir priežiūra

Iš daugelio kraštovaizdžio formavimui naudojamų visžalių augalų ir krūmų, Thuja occidentalis užima vieną iš pirmaujančių vietų pagal dekoratyvumą (120 rūšių ir veislių) ir populiarumą.

Jis labai gerai auga beveik visoje Rusijoje – nuo pietų iki Archangelsko. Išimtis – tolimiausi šiaurės rytiniai europinės mūsų šalies dalies regionai, sausiausios stepių ir pusdykumių vietovės, taip pat šiaurinė Sibiro miškų zona.

Rūšies aprašymas

Vakarų tujos Thuja Thuja dažniau auginama kaip medis, kurio aukštis gali svyruoti nuo 12 iki 20 metrų. Tačiau kartais jis auga kaip krūmas. Jaunos tujos vainikas primena siaurą piramidę, tačiau ilgainiui jis tampa platesnis ir apvalesnis.

Jaunų vakarinių tujų lygi žievė turi rusvai rausvą atspalvį. Jis tampa rusvai pilkšvas ir gali luptis išilgai kamieno.

Smulkūs žali spygliai su blizgančiais, žvynus primenančiais lapais tankiai išsidėstę ant šakų. Jis keičiamas kas trejus metus, kai nukrenta ir mažieji ūgliai.

Jos žydi, tiksliau, apdulkinamos gegužės pabaigoje. Nedideli, 0,8-1 cm aukščio pumpurai, sudaryti iš 3-5 žvynelių, visiškai subręsta rugsėjo-spalio mėn. Pirmą kartą žydi 10 arba 11 metais.

Vakarų tujos labai ištvermingos žiemą, pakenčia pavėsį, gerai toleruoja užterštas miesto gatves, santykinai pakenčia sausrą ir yra nereiklios dirvožemio sąlygoms.

Taip pat verta paminėti: yra daug skirtingų dekoratyvinių rūšių ir veislių, kurios skiriasi viena nuo kitos aukščiu, krūmo forma, spyglių spalva ir forma bei ūglių išsišakojimu.

Vakarų tujų rūšys, tokios kaip Braband, Columna, Danica, Europa Gold, Aureospicata, Globosa, Smaragd, Holmstur ir daugelis kitų, jau dešimtmečius parduodamos ir naudojamos Rusijoje.

Sodinamosios medžiagos parinkimas

Tujų sodinukai parduodami kaip šaknų kamuoliai (dideli augalai) arba konteineriuose.Niekada nepirkite tujų su atviromis šaknimis, Tikimybė išgyventi yra labai menka. Be to, sodinant medžiagą su atvira šaknų sistema reikia daug dėmesio, laiko ir pastangų. Ir tai ne visada duoda teigiamų rezultatų.

Rinkdamiesi augaląVerta atkreipti dėmesį į augalų išvaizdą. Jis turi būti gaivus, gyvas, o jo vainiko forma ir spalva atitikti veislę. Norėdami sužinoti, kaip atrodo konkreti veislė, galite ją rasti internete (pvz., Lenkijos medelynų asociacijos svetainėje).

Taip pat reikėtų nuodugniai ištirti šaknų sistemą. Išimkite iš indo žemių gniužulą ir stebėkite šaknų būklę. Jie neturi būti sausi ir supuvę. Taip pat venkite per daug nupjauti šaknis. Visi šie faktai rodo netinkamą priežiūrą, kuri turi tiesioginės įtakos tolesniam augalų augimui ir vystymuisi.

Vietos, žemės ir sodinimo pasirinkimas

Nors vakarinė tuja laikoma pavėsį toleruojančiu augalu, ji turi labai gerą šakniastiebįgeriausiai auga geroje šviesoje. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad esant stipriai saulei šiai dekoratyvinei kultūrai kenkia staigūs temperatūros pokyčiai. Todėl augalus reikėtų sodinti nuo stiprių oro srovių gerai apsaugotoje vietoje, pusiaujo pusėje arba natūralios šviesos vietoje.

Vakarų tujos gerai auga įvairiose dirvose (smėlingose, durpingose, su daug molio), tačiau geriausia dirva joms – maistinga sodo ar daržo dirva. Sudėčiai pagerinti įberkite smėlio (upinio), durpių arba durpinio dirvožemio santykiu 1:1 ir mineralinių trąšų (pvz., NPK).

Kuriant kraštovaizdžio kompoziciją, atstumas tarp sodinimo duobučių gali būti nuo 0,5 iki 3 metrų. Sodinant alėja, atstumas tarp medžių yra apie 4 m, o tarp eilių – 6-8 m.

Duobės gylis svyruoja nuo 0,6 iki 0,8-0,9 m, priklausomai nuo šaknų kamuolio dydžio ir vainiko dydžio. Ir tai neskaičiuojant drenažo, kuris būtinas molingose ar pelkėtose dirvose. Tokiame dirvožemyje duobė būna nuo 0,8 iki 1-1,1 m gylio.

Molingame dirvožemyje į duobės dugną reikia supilti 0,15-0,2 m drenažą, sudarytą iš smulkaus žvyro arba skaldos. Pelkėtose dirvose sodinimo griovių dugne tiesiamas drenažo vamzdis, kuris užpilamas žvyru ir smėliu.

Sodinant tujos pagrindas (vieta, kur baigiasi stiebas ir prasideda šaknys) visada turi būti žemės lygyje.

Priežiūra

Pirmaisiais gyvenimo metais jaunas vakarines tujas reikia reguliariai laistyti. Pirmąjį mėnesį po pasodinimo laistykite juos kas savaitę po 10-15 litrų vienam augalui. Prasidėjus karštiems ir sausiems orams laistykite du kartus per savaitę ir padidinkite laistymo normą iki 20 litrų vienam medžiui. Purkškite kiekvieną kartą laistydami tujas.

Tiek suaugusiems, tiek jauniems augalams patinka gerai sudrėkinta dirva. Auginant apelsinus dažnai trūkstant vandens, jų vainikai bus ne tokie tankūs. Stipriame pavėsyje tujų vainikas tampa retas.

Dar viena priežiūros dalis yra dirvos aplink augalą purenimas. Kadangi šaknys įterpiamos paviršutiniškai, tai daroma ne giliau kaip 7-11 cm gylyje. Kad dirvožemis kuo ilgiau išlaikytų drėgmę, žemė padengiama smulkios žievės arba durpių sluoksniu (arba durpių žemėmis). Mulčio aukštis svyruoja nuo 6-7 iki 9-10 cm.

Kasmet vakarinės tujos genimos, kruopščiai išpjaunant visus nulūžusius, nudžiūvusius ir nudžiūvusius ūglius ir net labai mažas šakeles.

Pagal poreikį genėkite laisvai augančius auginius. Nepamirškite, kad vainikas turi būti iš viršaus į apačią. Pavasarį galima genėti kabančias šakas. Jei augimas turi būti ribojamas, kad būtų išlaikyta vainiko forma, jis turi būti formuojamas prieš pumpurų išsiskleidimą.

Tačiau gyvatvorę reikėtų genėti kasmet. Tačiau ūgliai neturėtų būti trumpinami daugiau kaip trečdaliu savo ilgio, kad neišdžiūtų, nes tai gadina gyvatvorės išvaizdą.

Subrendę vakarinių tujų egzemplioriai net atšiaurias žiemas ištveria be jokios dangos. Pirmaisiais metais jaunus augalus žiemą reikėtų uždengti, kad jie nenudegtų saulėje. Šakoms uždengti galima naudoti džiovintus lapnikus arba labai tvirtus popieriaus lakštus (dar vadinamus kraftpopieriumi).

Šiek tiek apie dauginimą

Dekoratyvinės tujų veislės ir kultivarai, daugiausiaDauginama žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais. Vegetatyvinio dauginimo būdas yra paprastesnis ir lengviau pasiekiamas daugumai sodininkų. Pjauti skirtus ūglius galima skinti pavasarį ir vasarą, taip pat rudenį. Tačiau atminkite, kad rudeniniai auginiai įsitvirtina ilgiau nei pavasariniai ar vasariniai.

Labiausiai įsišaknija vasaros ir rudens auginiai.

Auginiams parinkite gerai išsivysčiusį dvejų ar trejų metų 15-17-20-25 cm ilgio ūglį. Dažniausiai jis nupjaunamas su nedideliu ūglių medienos žievės gabalėliu (vadinamuoju kulnu), kuris pagreitina įsišaknijimą.

Auginių galai nuvalomi nuo žievės ir spyglių, tada apdorojami „Kornevin” tirpalu (12-24 val.), po to dedami į žemas dėžutes arba konteinerius, pripildytus durpių dirvožemio, gero sodo dirvožemio ir smėlio (žinoma, upės dirvožemio) mišinio. Visos mišinio sudedamosios dalys imamos lygiomis dalimis.

Dėžutės su auginiais turi būti uždengtos plastikine plėvele, kad visą įsišaknijimo laikotarpį, kuris trunka ne mažiau kaip du mėnesius, dirvožemyje ir ore būtų palaikoma didelė drėgmė.

Pavasariniai auginiai sodinami rudenį, o vasariniai – tik kitą pavasarį. Visą žiemą juos laikykite geroje šviesoje ir 10-15 laipsnių Celsijaus temperatūroje.