Šiandien visi, tiek suaugusieji, tiek vaikai, atsiduria visuotinio skaitmeninio informacijos vartojimo pasaulyje. Informacinių technologijų atsiradimas, kurį žmonija iš pradžių suvokė kaip gėrį ir neabejotiną naudą, staiga sukėlė naujų, iki šiol nežinomų problemų. Pasekmių gylis ir sunkumas vis dar nėra iki galo suprantami.
Nerimas ir nuogąstavimai dėl naujos, staiga iškilusios grėsmės, kurią sukūrė pats žmogus, kilo ne tik tarp gydytojų, psichologų, pedagogų, bet net ir tarp naujojo reiškinio „įkūrėjų” – Silicio slėnio mokslininkų ir inžinierių. Šio „drąsaus naujojo pasaulio” – skaitmeninių iliuzijų ir miražų – kūrėjai.
Džinas išleistas iš butelio, ir tada reikia gyventi naujoje realybėje, tie vaikai, kurie jau yra „skaitmeninės priklausomybės” gniaužtuose, turi gyventi. Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama saugos taisyklėms naujoje aplinkoje.
Kaip tai veikia
Visus ankstesnius šimtmečius ir net tūkstantmečius žmogaus gyvenimo žemėje žmogaus smegenys vystėsi natūralioje aplinkoje, įprastiniu režimu, su objektyviais pojūčiais. Kad galėtų gyventi šiame pasaulyje, vaiko smegenys pradeda kurti savo struktūrą taip, kad galėtų priimti reikiamus sprendimus, atsižvelgdamos į jų pasekmes, tuo tikslu kurdamos gana sudėtingus galimos realybės modelius.
Taigi visų psichologinių ir intelektinių ryšių kūrimo seka žmoguje susiformavo labai seniai ir iš kartos į kartą visada veikė teisingai. Ir tada žmonijai greitai nušvito nauja tikrovė. Žmogaus buveinė iš natūralaus, tiesiog prieš mūsų akis atgimė skaitmeninėje, ar veikiau virtualioje.
Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Karališkosios medicinos draugijos narys Aricas Sigmanas, kuris ne kartą yra kalbėjęs apie žalingą „ekrano laiko” poveikį vaikams, taip pat duodamas interviu Rusijos žiniasklaidai. Atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad septynerių metų britų vaikas 2015 m. praleido prie ekrano (išmaniojo telefono, televizoriaus, planšetinio kompiuterio ir kt.)..), iki septynerių metų, daugiau nei vienerių metų. Tai reiškia 24 valandas per parą, daugiau nei 365 dienas – vos po septynerių metų šie skaičiai stulbinantys. Taigi prie ko tai priveda??
Daugelis žmonių yra girdėję ir žino, kad, norėdamas visapusiškai vystytis, vaikas turi lavinti smulkiąją motoriką. Tai tiesa ir būtina norint išmokti konstruoti erdvinius vaizdus. Jei tik žiūrite į objektus, kaip planšetiniu kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu, smegenų sritys, atsakingos už daugelį sąmonės formavimosi dalykų, neveiks.
Pavyzdžiui, kaip tai vyksta formuojantis erdviniam mąstymui?. Mūsų akies tinklainė yra plokščia, todėl ir vaizdas į mūsų „ekraną” patenka plokščias, o apimtis susidaro smegenų pakaušinėse skiltyse. Todėl vaikai mokosi suvokti erdvę ir joje esančių objektų santykį, taip pat šviesos ir šešėlio santykį. Vaiko rankoms liečiant daiktus, juos jaučiant, į smegenis „įrašoma” informacija apie daikto tūrį, struktūrą ir kitas savybes.
Tas pats vyksta, kai vaikas juda erdvėje, įveikia kliūtis, lipa, laipioja, klumpa, krenta, važiuoja riedučiais ir pan.. Visuose šiuose procesuose jie jaučia erdvę, tūrį ir jų tarpusavio santykį. Kuo daugiau šios veiklos, tuo daugiau patirties.
Santykis tarp tūrio ir erdvės bei jų pojūtis yra viena pagrindinių abstraktaus mąstymo formavimosi sąlygų. Visi su gamtos mokslais susiję mokomieji dalykai, pavyzdžiui, algebra, fizika ar geometrija, yra abstraktūs ir erdviniai. Jei šią patirtį vaikui pakeisite duodami jam įtaisą, iš jo gali būti atimtas abstraktaus mąstymo formavimosi procesas.
Tarkime, kad tikslusis mokslas nėra rodiklis, kas atsitinka kūrybiškam mąstymui ir kūrybiškumui, šiam pagrindiniam mąstymo įgūdžiui, nuo kurio labai priklauso sėkmė mūsų besikeičiančiame ir nestabiliame pasaulyje. Psichologas ir Vilio koledžo profesorius
Vaikams augant didėjantis „skaitmeninis vartojimas” ir prie ekranų praleidžiamas laikas nuolat mažina jų kūrybiškumo lygį. Kūrinys apima laikotarpį nuo 1960-ųjų, kai „ekrano laikas” į žmonių gyvenimus atėjo su televizijos atsiradimu, iki 1990-ųjų, kai interneto technologijos ir „skaičiai” aktyviau tapo realybe. Rezultatai nedžiugina: nors iki 1960-ųjų kūrybiškumas augo, nuo mėlynojo ekrano atsiradimo jis labai sumažėjo.
Paaiškinimas yra gana paprastas, nors dėl to nėra lengviau. Žmogaus smegenų darbas organizmui reikalauja daug energijos, todėl mūsų mąstymas iš prigimties yra „tingus” ir mieliau priima informaciją, kurią lengviau suvirškinti. Jei net suaugusieji, turintys pagrindinę žinių ir įgūdžių patirtį, dažnai „užstringa” lengvai įsisavinamoje „skaitmenų” informacijoje, ką jau kalbėti apie vaikus?.
Žmogaus smegenys nesugeba vienu metu ir priimti sprendimus (mąstyti), ir juos vykdyti. Tai lengva patikrinti, tiesiog pabandykite žiūrėti naujienų srautą (centrinis vykdomasis tinklas) ir mintyse dauginti dviženklius skaičius (samprotavimas). Galite būti tikri, kad vykdant vieną iš procesų tikrai nukentės.
Taigi vaiko smegenys, atsižvelgdamos į poreikį taupyti energiją, renkasi primityvią, lengvai virškinamą medžiagą. Lengvas informacijos gavimas savo ruožtu teigiamai stimuliuoja procesą hormoniniu lygmeniu. Vaikai, kurie nuolatos vartos informaciją, išvystys šablonišką ir stereotipinį mąstymą, o šios nuolatinės informacijos šaltinis bus dalykėliai.
Vėliau mąstymo procesas bus apsunkintas, o tam tikru smegenų raidos etapu apskritai neįmanomas. Kadangi smegenų sritys, atsakingos už mąstymą, kai veikia tik centrinis vykdomasis tinklas, visiškai nedalyvavo.
Prie ko tai gali privesti?
Jei skaitmeninės informacijos vartojimas nėra normalus, vaikui gali kilti įvairių problemų, iš kurių viena yra „funkcinis neraštingumas”. Tai susiję su tuo, kad vaikams trūksta skaitymo supratimo, gebėjimo rašyti sudėtingą susijusį tekstą ir įgūdžių aiškiai reikšti jausmus ir mintis. Vaikas nesugeba daryti išvadų iš klaidų, negali samprotauti abstrakčiomis sąvokomis, praranda gebėjimą susikaupti ties nesudėtingomis užduotimis, įvertinti situaciją ir net aiškiai vykdyti nurodymus.
Be to, vis dažniau vartojama sąvoka „skaitmeninė priklausomybė”, kuri savo poveikiu panaši į priklausomybę nuo narkotikų. Korėjos mokslininkai, vadovaujami profesoriaus Hyung Suk Sera, pirmieji nustatė, kad biocheminiai pokyčiai nuo įtaisų priklausomų žmonių smegenyse yra panašūs į pokyčius narkomanų smegenyse. Pažymėtina, kad PSO šią ligą laiko pasauline problema ir įtraukė ją į 2018 m. ligų sąrašą
Net tie, kurie sukūrė stebuklingą technologiją, pajuto naujos rykštės pavojų.
Steve’as Jobsas, miręs legendinis tėvas, įkūręs bendrovę „Apple”, savo vaikams taikė griežtus skaitmeninių technologijų apribojimus. Ikimokykliniame amžiuje tai yra visiškas draudimas, kai į mokyklą einama ne daugiau kaip 30 minučių per dieną.
Chrisas Andersonas, buvęs „Wired” redaktorius ir dabartinis „3D Robotics” direktorius, visus savo vaikų įtaisus nustatė taip, kad jie galėtų veikti tik 2 valandas per dieną, jis turi 5 vaikus ir apribojimai taikomi visiems, nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų.
Agentūros „The OutCast Agency” direktorius Aleksas Konstantinopolis dviem moksleiviams nustatė interneto naudojimo apribojimą – ne daugiau kaip 30 minučių per dieną; ikimokyklinio amžiaus vaikas gali naudotis įtaisu tik savaitgalį ir vėl tik 30 minučių.
Sąrašas tęsiasi, daugelis žmonių tiesiogiai dalyvauja „skaitmeninimo” skatinime ir propagavime visame pasaulyje, tuo pat metu kruopščiai saugodami nuo jo savo vaikus.
Ką galima padaryti
Suaugusysis, kuris suprato problemos, su kuria susiduria vaikas, įžengęs į mūsų gyvenimą, kupiną paslėptų „skaitmeninės ligos” pavojų, žalingumą ir gilumą, gali padėti savo vaikams. Tačiau turite būti tikslingi ir atkaklūs – paviršutiniški metodai neduos apčiuopiamų rezultatų, o ant kortos pastatyta vaiko ateitis.
Jei vaiko smegenys negauna reikiamos stimuliacijos srityse, atsakingose už mąstymo formavimą dėl aistros „skaitmeniniam”, suaugusiųjų amžiuje nebus stebuklo ir toks asmuo negali tikėtis perspektyvios ateities.
Yra du skaitmeninių problemų sprendimo principai ir abu jie yra nekintami.
Pirmasis. Šis principas visų pirma susijęs su suaugusiųjų.Jei nepradėsite mažinti savo informacijos vartojimo, negalite tikėtis, kad tą patį padarys ir jūsų vaikai. Tam tiesiog nebus laiko fiziškai, o suaugusieji įstrigs savo skaitmeniniame pasaulyje. Žinoma, auginti vaiką yra didesnis iššūkis nei žaisti su skaitmeniniu prietaisu. Suaugusiojo smegenys, kaip ir vaiko, visada renkasi paprastesnį sprendimą, o sudėtingą atideda. Tačiau suaugusieji gali sąmoningai pasirinkti. Reikia pradėti nuo paprastų žingsnių ir nuo savęs:
-
Suaugusiesiems priklausančiame išmaniajame telefone garsas turėtų būti išjungtas;
-
blokuoti visus pranešimus;
-
Nepradėkite ryto su išmaniuoju telefonu ir nebaigkite dienos su juo eidami miegoti;
-
kiekvieną kartą, kai ketina naudotis išmaniuoju telefonu, jie turi savęs paklausti, kokį konkretų tikslą nori juo pasiekti, ir daryti tik tai, ką suplanavo.
Daugelio žmonių gyvenimas be šio stebuklingo prietaiso daugeliu atžvilgių neįmanomas – darbas, verslas ir pan.. Tačiau viską galima atlikti namuose, kompiuteryje, atidarius jame „Messenger”, o telefoną padėti tam tikroje vietoje ir jo iš ten neišimti, nebent būtinai reikia. Net jei jums reikia atsakyti į žinutę, verta pasinaudoti kompiuteriu, kad vaikas suprastų, jog suaugusysis „dirba”, o ne žaidžia. Priešingu atveju suaugusiojo, nuolat vaikštančio su įtaisu ir „užsiknisančio” jame, pavyzdys bus iškalbingesnis už visas paskaitas apie „skaičių” pavojus.
Antrasis principas.Kai tik galėsite save suvaldyti. Turėsime sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad jie galėtų leisti laiką kartu…
-
Gera idėja – bent vieną savaitgalį su šeima praleisti laisvą, kad galėtumėte pabūti kartu ir iš naujo „užmegzti” šeimos santykius;
-
Jaunesniam nei 2 metų vaikui draudžiamas bet koks „ekranas”. Nuo 2 iki 5 metų daugiau nei vieną valandą per dieną su įtaisu yra žalinga;
-
Žiūrėti animacinį filmuką ar pasaką su ikimokyklinio amžiaus vaiku geriausia grupėje, aiškinant ir aptariant, ką jis matė;
-
Šeima turėtų susitarti, kaip nesinaudoti prietaisais, pvz., stovyklauti, vykti į keliones kartu, tiesiog išeiti kaip šeima ir pan..;
-
Jei laiką leidžiate naudodamiesi pasauliniu žiniatinkliu, geriausia jį kuo geriau išnaudoti. Išsirinkite naudingiausią žiniasklaidos priemonę ir joje suraskite tinkamus globėjus – žmones, kurie galėtų paaiškinti, padėti ir papasakoti vaikams, kas jiems naudinga šiame informacijos pasaulyje;
Netgi paprasti pokalbiai prie vakarienės stalo ir bendro laiko planavimas, kai visi šeimos nariai nesinaudoja prietaisais, yra teigiama tendencija siekiant išvengti skaitmeninės priklausomybės. Apie psichologinius aspektus, susijusius su skaitmenine aplinka, naudinga paskaityti dr.Kurpatova „Laimingas vaikas. Universalios taisyklės”.
Šis straipsnis parengtas remiantis svetainių ir naujienų portalų medžiaga: kas.int/ru, molodost.svetainėje.ua, excimerc
Kokia yra pagrindinė paauglių ir vaikų kompiuterio priklausomybės priežastis? Ar yra galimybės gauti pagalbą šia problema susiduriant?