10 ekstremaliausių sporto šakų pasaulyje

*Mūsų geriausios vietos, į kurias verta nuvykti. Apie atrankos kriterijus. Ši medžiaga yra subjektyvi ir nėra reklama ar pardavimo pasiūlymas. Prieš perkant reikia specialisto konsultacijos.

Kiekvienas, kuris imasi šio sporto, gali nurodyti savo priežastis. Yra žmonių, kuriems tai tėra paprastas fizinis pratimas, būdas ištempti kūną ir palaikyti jo formą. Kai kuriuos traukia varžybų elementas, kad galėtų parodyti savo įgūdžius įvairiuose renginiuose. O kai kurie mėgsta rizikuoti, patirti adrenalino antplūdį, atsidurti tokiose sąlygose, kai išgyvenimas priklauso tik nuo jų sportinių įgūdžių. Tokiems žmonėms tinka šios ekstremaliausios egzistuojančios sporto šakos.

Ekstremalių sporto šakų reitingas

Nominacija	vieta	produkto pavadinimas	įvertinimas
Ekstremalių sporto šakų reitingas	1	Rodeo ant buliaus	5.0
2	Heliski	4.9
3	Šuoliai su kartimi	4.8
4	Žirgų sportas	4.7
5	„Sleekline”	4.6
6	Alpinizmas	4.5
7	Nardymas urvuose	4.4
8	Skraidymas parasparniu	4.3
9	Gatvės žymėjimas	4.2
10	Raftingas	4.1

1-oji vieta: rodeo ant buliaus

Reitingas: 5.0

Pirmoji vieta ekstremaliam ir pavojingam rodeo, tradiciniam Amerikos kaubojų sportui. Dalyviai turi joti ant buliaus ir būti ant jo 8 sekundes, ne kol jis stovi ramiai su raiteliu ant nugaros, bet iš visų jėgų jį numesti. Kad bulius supyktų ir reginys būtų įspūdingas, raitelis naudoja spurtas. Be pagrindinių varžybų, dažnai rengiamos ir papildomos rungtys – gyvūno gaudymas laso arba jo pagavimas ir pargriovimas ant žemės.

Net patyrę raiteliai nėra apsaugoti nuo traumų. Kritimas dažnai sukelia stuburo traumas, rankų ir kojų lūžius bei išnirimus. Tačiau kur kas baisiau, kai gyvūnas visą savo įniršį nukreipia į raitelį. Daug dalyvių žūsta, kai įsiutęs bulius juos peršaudo, sutrypia kanopomis arba jėga meta žmogų taip, kad šis susilaužo kaklą. Kad taip neatsitiktų, arenoje yra kovotojas su buliais – klounas, kurio užduotis – atitraukti bulių nuo kritusio kaubojaus. Žinoma, taikdariui ne visada pavyksta, o kai kuriais atvejais auka tampa jis pats.

2 vieta: Heliski

Įvertinimas: 4.9

Heliski yra ekstremaliausia slidinėjimo sporto šaka. Dalyviai sraigtasparniu pakyla į nepaliestą kalnų šlaitą, užsideda slides ir pradeda leistis. Skrydžio metu galite stebėti šlaitą, tačiau tai neatima nenuspėjamumo elemento – niekas nežino, kas jo laukia neparengtoje trasoje. Populiariausios heliski vietovės – Alpės, Islandija ir Grenlandija, Aliaska ir Kanada, Naujoji Zelandija ir kitos kalnuotos vietovės. Rusijoje ši sporto šaka praktikuojama Kamčiatkoje ir Elbruso srityje Kaukaze.

Slidininkų grupės dydis trasoje gali priklausyti nuo sraigtasparnio talpos. Paprastai yra gidas, gerai susipažinęs su pasirinktu šlaitu. Kiekvienas dalyvis su savimi turėtų turėti lavinų detektorių, lavinų zondą, kasimo įrankius ir kitą įrangą, kad galėtų ieškoti po sniegu palaidotų žmonių.

Tačiau kartais visos atsargumo priemonės nepadeda ir slidininkų komanda atsiduria po lavina. Žmonės taip pat žūsta įkritę į kalnų tarpeklius, sunkiai susižeidžia atsitrenkę į akmenis arba nesėkmingai stabdydami. Dalyvius visą laiką seka sraigtasparnis, o jei oras pasikeičia, gidas gali atsisakyti rengti bėgimą. Maršruto sudėtingumas apskaičiuojamas pagal silpniausių dalyvių įgūdžius.

3 vieta: Basejumping

Įvertinimas: 4.8

Baziniai šuoliai – tai ekstremalus šuoliai parašiutu nuo aukštų žemės objektų. Pirmoji pavadinimo dalis kilusi iš akronimo B.A.S.E., kuriame koduojami pagrindiniai struktūrų tipai, nuo kurių pradedami šuoliai: pastatas, antena, tarpas, žemė. Beisbolo žaidėjai lipa į namus, ryšių bokštus, stačius uolų šlaitus, krenta nuo jų ir atsidaro parašiutą.

Skirtingai nuo įprasto šuolio parašiutu, kai šokama iš lėktuvo ar sraigtasparnio, šuoliai su parašiutu skiriasi tuo, kad nusileidžiama iš daug mažesnio aukščio. Štai kodėl bazinių parašiutininkų parašiutininkai pasiima tik vieną parašiutą – atsarginio parašiuto naudoti nėra laiko – ir jį atidaro pirmosiomis kritimo sekundėmis.

Šuoliai su parašiutu reikalauja greitos reakcijos – šuolininkas, kuris delsia atidaryti parašiutą, rizikuoja žūti nuo smūgio į žemę. Kuo mažesnis aukštis, iš kurio atliekamas šuolis, tuo aukštesni sportininko įgūdžiai vertinami. Taip pat reikia mokėti valdyti parašiutą, nes dažnai nusileisti galima tik ribotame žemės plote, o vėjas gali nunešti skraidantįjį toli nuo jo.

4 vieta: Žirgų sportas

Įvertinimas: 4.7

Tai gana nauja ekstremalaus sporto rūšis – idėja kilo ir buvo įgyvendinta tik 2005 m., kai anglas Danielis Fowleris sugalvojo, kaip padidinti savo lentos greitį. Tam jis prie riedlentės prikabina raitelio varomą arklį. Gimė pasagų sportas, kuris greitai išpopuliarėjo ir sulaukė oficialaus pripažinimo.

Pagrindinis pavojus jodinėjant žirgais yra kritimas, kuris gali sukelti traumas, panašias į tas, kurios patiriamos iššokus iš automobilio dideliu greičiu. Yra specialus podukros kostiumas, skirtas apsaugoti jus nuo sumušimų. Turite mokėti laikytis ant lentos ir naudotis prie gyvūno pritvirtinta vilkimo virve. Įgūdžių reikia iš raitelio, ir ne kiekvienas žirgas yra tinkamas šiam tikslui.

Žirgininkai varžosi ne tik dėl greičio. Jie taip pat atlieka įspūdingus triukus – stačius posūkius, įveikia natūralias ir žmogaus sukurtas kliūtis. Reikia, kad raitelis, žirgas ir keleivis dirbtų komandoje, kitaip triukas gali baigtis labai blogai. Tokiai sanglaudai pasiekti paprastai reikia ilgai mokytis kartu.

5 vieta: Sleekline

Reitingas: 4.6

Sleekline – tai vaikščiojimas tam tikrame aukštyje tarp dviejų taškų (jie vadinami stotimis) ištemptu diržu. Tai labai panašu į vaikščiojimą lynu, skirtumas tik tas, kad nenaudojamos specialios balansavimo priemonės, todėl rankos turi daugiau laisvės ir gali atlikti įvairius triukus.

Pradedantieji paprastai treniruojasi su trumpomis virvutėmis, pritvirtintomis žemai prie žemės. Šiuo atveju linijos ilgis neviršija 40 metrų, plotis gali būti 1,5-2,5 cm ar daugiau. Kartais slacklineriai taip pat vaikšto vandens paviršiumi – jis turi būti pakankamai gilus, kad galimo kritimo metu neatsitrenktų į dugną.

Ekstremalumas prasideda, kai patyrę sportininkai užlipa į didelį aukštį ir eina ilgu, daugiau nei 40 metrų ilgio šlaitu. Laipiotojas demonstruoja savo vikrumą atlikdamas šuolius, salto, sukinius ir posūkius. Dideliuose aukščiuose paprastai naudojami prie diržo pritvirtinti diržai, tačiau kai kuriais atvejais diržai gali būti nuimti, kad mažiau varžytų judesius. Tada parašiutininkas iš tiesų rizikuoja savo gyvybe.

6 vieta: alpinizmas

Įvertinimas: 4.5

Alpinistai – tai tie, kurie mėgsta kopti į kalnus ir uolas, įveikdami kliūtis pakeliui į viršūnes. Konkurso objektas gali būti įkopimo aukštis, maršruto ilgis ir įkopimo sudėtingumas. Anksčiau, kai ne visos kalnų viršūnės buvo įveiktos, alpinistai ieškojo būdų, kaip pasiekti vietoves, kuriose dar niekas nebuvo buvęs. Tada jie pasirinko lengviausią kelią į viršūnę. Dabar, kai lengvas kopimas jau nieko nestebina, alpinistai ryžtasi ieškoti naujų ir sudėtingesnių takų.

Manoma, kad ši sporto šaka atsirado Alpių šalyse Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje. Alpių užkariavimas prasidėjo Alpėse, todėl alpinistai vadinami alpinistais. Ištyrinėję įvairius Alpių maršrutus, alpinistai ėmė domėtis kitomis kalnų sistemomis – Kaukazu, Tibetu, Himalajų kalnais, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Afrikos ir Naujosios Zelandijos keteromis. 1953 m. naujazelandietis Edmundas Hillary ir nepalietis Norgei Tenzingas pagaliau įkopė į aukščiausią pasaulio kalną Everestą.

Pakeliui į tikslą alpinistų laukia daugybė pavojų. galimos lavinos, kai žmones užverčia sniego sluoksnis, nuo kurio jie negali išsigelbėti. Dažnai pasitaiko įrangos gedimų, dėl kurių sportininkai krenta. Dideliame aukštyje šaltis yra pavojingas – temperatūra tokia žema, kad priartėja prie žmogaus ištvermės ribų, o deguonies trūkumas. Štai kodėl Everestas ir kiti aukšti kalnai turi „mirties juostą” netoli viršūnės – ten guli daugybė sušalusių lavonų, kurių nėra kam sutvarkyti ir palaidoti. Kai kurie užšalę kūnai, išbuvę savo vietoje daugelį metų, alpinistams netgi tampa savotiškais „orientyrais” kelyje.

7 vieta: Nardymas urvuose

Įvertinimas: 4.4

Nardymas urvuose, nardymo rūšis, kai plaukikas neria į urvus užpildančius vandenis. Paprastai tai daro specialistai, pavyzdžiui, hidrospeleologai, tyrinėjantys požeminį pasaulį, tačiau yra ir ekstremalių sportininkų, mėgstančių šį procesą. Ypatingas atvejis, kai gelbėtojai plaukia ieškodami kitų nesėkmingų narų.

Nardymas urvuose yra gana nepopuliarus, palyginti su įprastiniu nardymu. To priežastis – unikalūs iššūkiai, su kuriais susiduria keydiveriai: tamsa, negalėjimas iš karto pakilti, nenuspėjamas maršrutas ir uolų kritimo pavojus, kuris užkerta kelią atgal. Tik nedaugelis išdrįsta nerti į urvo vandenis be specialios įrangos – deguonies atsargų ir lempos.

Kad nepasiklystumėte užtvindytuose urvų labirintuose ir netinkamu momentu neliktumėte be deguonies, turite kruopščiai suplanuoti nardymo kelionę. Paprastai narai dirba komandoje, kurioje yra daug nardymo patirties turinčių žmonių. Plaukti vieniems urve tenka nedaugeliui drąsuolių, iš kurių ne visi sugrįžta.

8 vieta: Skraidymas parasparniu

Įvertinimas: 4.3

Skraidymas parasparniu – skraidymas specialiai suformuotu parašiutu naudojant kylančias oro sroves. Alpinistas paprastai startuoja iš aukštai ir bando pagauti įkaitusį orą, kylantį į viršutinius atmosferos sluoksnius. Nors parasparnis neturi variklio, meistriškai valdomas skrydis gali trukti daug valandų, per kurias galima įveikti tūkstančius kilometrų.

Skraidyklė yra alternatyva parasparniui. Jis geriau sulaiko vėją ir skrenda greičiau, tačiau yra sunkesnis ir sunkiau transportuojamas. parasparnio privalumas tas, kad jį galima lengvai pasiimti kuprinėje, užlipti ant tinkamos kalvos ir iš ten paleisti.

Nors teisingai pagaminta parasparnė kartais gali užtikrinti saugų nusileidimą, net jei pilotas jos beveik nevairuoja, pradedantieji gana dažnai susižeidžia. Geriau dėvėti šalmą ir specialų kostiumą, kad būtų užtikrinta sauga. Nerekomenduojama vykti savarankiškai, jei neturite jokios patirties.

9 vieta: Streetlagging

Balai : 4.2

Ši ekstremali sporto šaka atsirado iš idėjos, kad riedlente važiuoti gulint daug greičiau nei stovint. Streetboarding – tai plaukimas irklente keliu, kuris eina kalno ar kalvos šonu. Būdamas tokioje padėtyje sportininkas guli atsilošęs, galva atsilošęs atgal ir valdo lentą liemeniu bei kojomis, laikydamasis trasos kreivių.

Gatvės žygiai gimė JAV 7-ajame dešimtmetyje. Pirmasis renginys baigėsi daugybe dalyvių traumų, todėl ši sporto šaka buvo uždrausta. Tačiau ji ir toliau buvo plėtojama nelegaliai, kol vėl buvo leista, reikalaujant dėvėti įrangą, apsaugančią kūną nuo pažeidimų.

Gatvių raftingas dažnai vyksta greitkeliuose. Reikia gebėti valdyti lentą taip pat gerai kaip automobilį ir vengti susidūrimų. Sunkiausia yra sulėtinti greitį, nes riedlentės neturi tam reikalingų pavarų. Dažnai plaustininkai turi atsitrenkti į medžius, stulpus ir kitas kliūtis, kad sustotų. Jei žmogus pamiršta dėvėti apsaugines priemones, toks plaukimas plaustu dažnai baigiasi ligoninėje.

10 vieta: Raftingas

Įvertinimas: 4.1

Plaukimas plaustais – tai sportas, kurio metu plaukiama greitomis ir audringomis kalnų upėmis. Sportininkai sėdi ant plaustų, pripučiamų valčių, skirtų 1-3 žmonių poroms. Tai visų pirma komercinis sportas, kuriame varžytis nebūtinai reikia patirties.

Pagrindiniai raftingo sunkumai – įveikti vandens slenksčius, valdyti valtį greitoje srovėje, išvengti kliūčių. Maršrutai suskirstyti pagal sudėtingumo lygius nuo vieno iki šešių taškų. Atskiros kliūtys vertinamos taip pat, tik jų skalė prasideda nuo nulio (0-6).

Plaukikų laukia pavojai prie krioklių, sūkurių, povandeninių kišenių. Žinoma, šis sportas yra pavojingas tiems, kurie nemoka plaukti. Susižeidus dažnai nėra kam padėti – plaukiotojai plaukia kalnuose, atokiau nuo žmonių gyvenviečių. Maršrutai virš 3-4 sudėtingumo lygių tinka tik tiems, kurie plaukia jau kurį laiką.