10 geriausių Leonardo da Vinčio išradimų

*Redaktorių nuomone, geriausiųjų apžvalga. Apie atrankos kriterijus. Ši medžiaga yra subjektyvi, nėra reklama ir nėra pirkimo vadovas. Konsultacija su ekspertu prieš perkant.

Leonardas da Vinčis (arba, jei norite vartoti visą jo vardą, Leonardo di ser Piero da Vinci) buvo genialus italų mokslininkas. Jo protas ne tik simbolizavo Renesansą – jis tiesiog jį apibrėžė. Jis vadinamas „universaliu žmogumi” – muzikantas, dailininkas, mokslininkas, rašytojas, išradėjas, jis aprėpė beveik visas vėlyvųjų viduramžių pažinimo šakas ir daugeliu atžvilgių jas numatė.

Apie tai, koks genijus buvo Leonardas da Vinčis, pirmiausia byloja jo išradimai. Peržvelgus šio inžinieriaus raštus, sunku įsivaizduoti, kad jis gyveno XV ir XVI amžiuje… Da Vinčio raštuose galima rasti tankų, sraigtasparnių, prožektorių ir net tikrų robotų piešinių.

Apie geriausius Leonardo da Vinčio išradimus papasakosime šiame kūrinyje.

Geriausi Leonardo da Vinčio išradimai

Nominacija	vieta	Pavadinimas	įvertinimas
Geriausi Leonardo da Vinčio išradimai	1	Tankas (carro armato)	5.0
2	Parašiutas (paracadute)	4.9
3	Nardymo kostiumas, skafandras (scafandro)	4.8
4	Sraigtasparnis, giroplanas (vite aerea)	4.7
5	Skraidyklė, ornitopteris (maccina volante)	4.6
6	Dviratis (bicicletta)	4.5
7	Automobilis (Carro semovente)	4.4
8	Perpetuum mobile	4.3
9	Robotas riteris (L’automa cava čia)	4.2

Tankas (carro armato)

Įvertinimas: 5.0

Sunku pasakyti, ar jis sukonstravo tikrąjį tanką, ar tik išrado prototipą. Esame įpratę šias kovos mašinas laikyti savaeigėmis, t. y. jose įrengtas vidaus degimo variklis, kuris tempia metalo krūvą per žemę.

Leonardo da Vinčio tankas nebuvo savaeigis. Tuo metu dar nebuvo išrasti nei vidaus degimo, nei garo varikliai. Iki viso to dar buvo likę trys šimtmečiai. Italų genijaus suprojektuota mašina buvo iš visų pusių uždaras šarvuotas vežimas.

Vežimas buvo išklotas metalo lakštais, kad apsaugotų karius nuo kulkų. Jame taip pat buvo įrengtos kelios „buožės” – patrankos, kurios turėjo būti naudojamos šaudyti į priešus. Tanke esantys kareiviai taip pat jį išjudina, naudodami mechanizmą, panašų į dviračio mechanizmą. Vežimas atrodė kaip vėžlys arba skraidanti lėkštė.

Viršuje esančiame apžvalgos bokšte buvo įsikūrę šauliai. Pro mažus langus jie nustatė priešo kryptį ir davė ugnies komandas. Apatinėje dalyje buvo patrankos, kurių skaičius pagal mokslininko planą galėjo būti iki 36 vienetų. Rezervuaras turėjo būti toks aukštas, kad jo viduje reikėjo įrengti laiptus. Jo įgulą sudarytų 8 kareiviai, iš kurių dauguma paprasčiausiai varo šį sunkų mechanizmą.

Šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad tankas galėjo būti naudojamas tik kaip bauginimo ginklas, bet niekada ne kaip kovinis vienetas. Dėl savo masės vežimas negalėjo būti varomas raumenų jėga. Jis taip pat negalėjo važiuoti nelygiu paviršiumi. Prancūzijoje ir Berlyne esančiuose muziejuose galite pasigrožėti sukurtais modeliais.

parašiutas (paracadute)

Įvertinimas: 4.9

Jei kyla abejonių dėl tanko praktiškumo, tuomet Leonardo da Vinčio sukurtas parašiutas tikrai tiktų. Mokslininkas ją apibūdina kaip 12 x 12 uolekčių ilgio medžiaginę piramidę, arba 7 x 7 metrų dydžio piramidę. Maždaug tokio pat dydžio parašiutai gaminami dabar ir yra skirti nusileisti iš bet kokio aukščio.

Mokslininko teigimu, toks parašiutas turėjo būti pagamintas iš krakmolingo audinio, kad dar labiau padidėtų oro pasipriešinimas. Jis buvo piramidės formos, t. y. labiau panašus į palapinę nei į šiuolaikinį kupolą.

Verta paminėti, kad da Vinčis neišrado parašiuto nuo nulio. Dar prieš Da Vinčį žmonės bandė nusileisti iš aukščio naudodami į skėčius panašius prietaisus. Vis dėlto nė vienam iš jų nepavyko teisingai apskaičiuoti oro pasipriešinimo, todėl dauguma tokių eksperimentų baigdavosi bandytojo sužeidimu arba mirtimi. Mokslininkas nustatė tinkamus matmenis, kurių dėka ateityje buvo galima sukurti parašiutą, galintį išlaikyti žmogaus svorį nusileidimo iš bet kokio aukščio metu.

Nardymo kostiumas (scafandro)

Įvertinimas: 4.8

Leonardo da Vinčio sukurtas nardymo kostiumas (skafandras) atrodo gana bauginančiai, bet veikia labai efektyviai. Jis buvo pagamintas iš odos, susiūtas taip, kad visiškai nepraleistų vandens, ir su kvėpavimo aparatu.

Šio skafandro kvėpavimo aparatas buvo ypač įspūdingas. Iš apatinės kaukės dalies kyšojo du ilgi vamzdeliai, taip pat pagaminti iš odos, skirti orui. Naras turėjo įkvėpti į vieną iš jų ir iškvėpti į kitą. Pagal mokslininko sumanymą tokia konstrukcija leido panardinti į bet kokį gylį (žinoma, priklausomai nuo vamzdelių ilgio), nesumaišant oro ir anglies dioksido.

Kad naras galėtų matyti viską, kas yra dugne, kostiume buvo įrengti du akių plyšiai, į kuriuos hermetiškai buvo įstatyti apvalūs stiklai. Ant kostiumo krūtinės taip pat buvo didelė kišenė. Jis turėjo būti pripildytas oro, kai naras išplaukdavo į paviršių – tada naras iškildavo į paviršių.

2000-ųjų pradžioje prancūzų naras ir operatorius pasigamino pagal Leonardo da Vinčio projektus sukurtą hidrokostiumą ir su juo panėrė į nedidelio tvenkinio dugną. Paaiškėjo, kad italų mokslininko projektas pasiteisino. Tačiau kostiumas pasirodė labai nepatogus dėl sudėtingo kvėpavimo aparato ir natūralios odos, kuri nėra pernelyg „tinkama” elgiasi, yra panardinta į vandens stulpą.

Sraigtasparnis, a vite aerea

Įvertinimas: 4.7

Dar vienas Da Vinčio išradimas, neįtikėtinai pralenkęs savo laiką. Mokslininkas galėjo suprasti projektą ir inžineriją, bet ne faktinį įgyvendinimą, kaip buvo tanko atveju. Taigi teoriškai jo išradimas veikė, bet praktiškai – ne.

Leonardo da Vinčio suprojektuotas autogiro buvo skraidantis aparatas, kurį ore laikė didelis propeleris, pagamintas iš krakmolytos lininės medžiagos. Keleivis ir šio įrenginio pilotas mindavo pedalus. Šis suka propelerį, pakyla į orą, sukuria keliamąją jėgą ir pakyla. Bent jau taip atrodė popieriuje.

Tokie žaisliniai „sraigtasparniai” buvo labai populiarūs tarp XV a. Florencijos vaikų. Mokslininkas nusprendė neišradinėti dviračio (beje, jis jį išrado, bet apie tai vėliau) ir tiesiog padidino konstrukcijos matmenis. Sukurto sraigto spindulys buvo 4,8 metro.

Išradėjo pasiūlytas dizainas turi daug trūkumų. Pirma, jis suktųsi į visas puses – su pilotu ir keleiviu. Todėl negalite juo skristi nesijausdami nepatogiai. Antra, nebuvo galimybės nusileisti – net jei pradėtumėte lėčiau sukti propelerį, kritimas vis tiek būtų per greitas ir (greičiausiai) mirtinas. Galiausiai tokio giroskoplano buvo neįmanoma valdyti.

Taigi „Da Vinčio” sraigtasparnis lieka tik įdomus ir linksmas prototipas. Niekas – nei jo amžininkai, nei palikuonys – net nebandė to įgyvendinti. Buvo sukurtos didelės konstrukcijos, pavyzdžiui, giroroplanas, bet tik tam, kad pamatytumėte, kaip jos pakyla, paskui pakrypsta ir nukrenta.

Skraidyklė, ornitopteris (maccina volante)

Įvertinimas: 4.6

Dar vienas išradimas, kurį mokslininkas padarė ne nuo nulio, o įkvėptas jau egzistuojančių konstrukcijų. Tiksliau, šį kartą idėja jam kilo iš senovės graikų mitų apie Dedalą – inžinierių, kuris pasigamino sparnus, ištepęs rankas vašku ir priklijavęs prie jų paukščių plunksnas.

Da Vinčio projekte nebuvo naudojamas vaškas ir plunksnos. Mokslininkas ištyrė paukščių skrydžio mechanizmus ir panaudojo juos ornitopteriui sukurti. Jis pavadino jį „Plunksna”.

Ornitopteris „Feather” buvo medinis mechanizmas su didžiuliais sparnais ir uodega, imituojantis paukščio. Jis buvo pagamintas iš plonų skersinių, aptrauktų audiniu. Centrinėje dalyje buvo „narvas”, kuriame sėdėjo pilotas. Norėdamas skristi, jis turėjo plasnoti sparnais ir juos judinti raumenų jėga.

Keista, bet šis ornitopteris pasirodė esąs gana funkcionalus. Istorijoje nėra duomenų, ar pats da Vinčis išbandė šią konstrukciją, tačiau XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Didžiosios Britanijos inžinieriai atkūrė „Featherbone”, naudodami tas pačias medžiagas ir konstrukcijas, kurios buvo prieinamos XV a. Bandytojų pilotuojamas ornitopteris galėjo pakilti į 15 metrų aukštį ir sklandžiai nusileisti. Jų nebuvo galima valdyti, todėl pilotas buvo visiškai priklausomas nuo vėjo.

Dviratis (bicicletta)

Įvertinimas: 4.5

Juk dviratį išrado Leonardas da Vinčis! Jis nelabai skyrėsi nuo vėlesnių modelių. Pagal brėžinius Florencija taip pat garsėjo aukštos kokybės keliais.

Mokslininko sukurta bicicletta buvo labai panaši į šiuolaikinius dviračius, tačiau turėjo visiškai medinius ratus. Kaip susidoroti su nelygiu važiavimu, inžinierius nepasakė. Dviratis taip pat turėjo tradicinę diržinę pavarą nuo pedalų iki galinio rato.

Galinio rato sparnas taip pat tarnavo kaip sėdynė. Vairas buvo tvirtai įmontuotas į rėmą, todėl nelabai aišku, kaip tiksliai jis turėjo suktis. Šiuolaikiniuose modeliuose jis taip pat yra tvirtai pritvirtintas, tačiau jais važinėti neskirta, jie tik eksponuojami daugybėje pasaulio muziejų.

Šiuolaikiniai mokslininkai nėra tikri, kad būtent da Vinčis sukūrė dviratį. Pirma, jo išradimų dizaine beveik nėra įvairių lenktų linijų, o bicicletta atrodo neįtikėtinai „aptaki”. Antra, pati figūra nupiešta dailininkui neįprastomis storomis linijomis – paprastai jis piešdavo lengvais, beveik nesvariais potėpiais, o šio dviratininko eskizas sukurtas su tokia jėga, kad kitoje lapo pusėje net matyti grafito pieštuko pėdsakas. Todėl kai kurie istorikai mano, kad šis piešinys yra XX a. klastotė.

Automobilis (Carro semovente)

Įvertinimas: 4.4

Carro semovente iš tikrųjų yra savaeigis vežimėlis. Tačiau jis turėjo keturis ratus, todėl šį išradimą galima laikyti šiuolaikinio automobilio prototipu. Tačiau istorikai teigia, kad jis buvo naudojamas kaip teatro spektaklių, kuriuos Leonardas da Vinčis rengė karaliaus dvare Milane, dalis.

Kitaip nei daugelis kitų Da Vinčio mechanizmų, vežimas-karieta buvo varomas ne raumenų traukos jėga, o sudėtinga spyruokline pavara. Jis buvo tas, kuris ištiesinęs ratus suko ratus – ir Carro semovente važiavo, nors ir nelabai toli ir neilgai. Tačiau mokslininkas nepabaigė piešinio ir parodė tik mechanizmą, bet ne troleibuso išvaizdą. Jis galėjo turėti kūną.

Vežimėlio pavara buvo labai sudėtinga, joje buvo galinių ratų diferencialas, vairuojamasis priekinis ratas ir net, kas tiems laikams buvo netikėta, stabdžiai. Daugelis inžinierių istorikų mano, kad stabdžių sistemos išradimas pasaulio pažangai yra svarbesnis už paties vidaus degimo variklio sukūrimą!

Carro semovente buvo išbandytas daugybę kartų. Tiesą sakant, beveik kasmet inžinieriai mėgėjai surenka savo animacinio automobilio versiją. Jis visada keliauja!

Perpetuum mobile

Įvertinimas: 4.3

Leonardas da Vinčis, kaip ir daugelis vėlyvųjų viduramžių ir Renesanso mokslininkų, bandė įveikti fizikos dėsnius ir sukurti amžinojo judėjimo mašiną. Žinoma, jam nepavyko. Mechanikos ir termodinamikos dėsniai dar nepanaikinti. Vis dėlto jis paliko keletą įdomių prototipų.

Tiesa, 1494 m. jis pavargo bandydamas sukurti amžinąją mašiną. Jis net paliko pastabą kitiems mokslininkams ir paveldėtojams, kad nebūtina svajoti apie perpetuum mobile – galima eiti tiesiai pas alchemikus, į jų lygį.

Vienas iš įdomesnių amžinojo variklio konstrukcijų buvo subalansuotas ratas su keliais vamzdeliais, ant kurių riedėjo metaliniai rutuliniai guoliai. Teoriškai jie visada perkelia svorio centrą nuo ašies, todėl ratlankis sukasi. Praktiškai taip, toks ratas kurį laiką suksis, bet tada bus sukurta ašis, kad rutuliukai būtų subalansuoti.

Antrasis įdomus projektas – superbalansuotas ratas. Jame taip pat yra rutuliniai guoliai ir bėgiai, kuriais jie važiuoja. Tik dabar jų yra 12 ir jie rieda vingiuotais takais. Vėlgi, iš pradžių ratas bus išbalansuotas, bet tam tikru momentu rutuliukai ras masių simetrijos ašį.

Robotas riteris (L’automa cava

čia)

Įvertinimas: 4.2