10 neįprasčiausių žuvų pasaulyje

*Redaktorių nuomone, geriausiųjų apžvalga. Apie atrankos kriterijus. Ši medžiaga yra subjektyvi, nėra skirta reklamai ir nėra apsipirkimo vadovas. Prieš perkant būtina specialisto konsultacija.

Žuvys yra gyvūnas, su kuriuo susiduria beveik kiekvienas žmogus. Niekas nenustebs pamatęs upinį ešerį ar lašišą, visi esame matę akvariuminių žuvų su kai kuriomis egzotiškomis rūšimis. Tačiau kaip ir jūros gelmėse, taip ir viso pasaulio upių ir ežerų vandenyse gyvena gyventojai, kurie gali nustebinti, pradžiuginti ar išgąsdinti tuos, kurie juos mato pirmą kartą. Tai yra neįprastiausios planetos žuvys, apie kurias kalbama šiame straipsnyje.

Neįprasčiausių pasaulio žuvų reitingas

Nominacija	vieta	pavadinimas	įvertinimas
Neįprasčiausių pasaulio žuvų reitingas	1	Latimerija	5.0
2	Lapinis jūrų drakonas (Phycodurus eques)	4.9
3	Scorpene amboina (Pteroidichthys amboinensis)	4.8
4	Pelikaninė žuvis (Eurypharynx pelecanoides)	4.7
5	Psichodelinė varliažuvė (Histiophryne psychede) ca)	4.6
6	Dropfish (Psychrolutes marcidus)	4.5
7	Macropinna microstoma	4.4
8	Žuvų maišas (Chiasmodon niger)	4.3
9	Žuvys drugeliai (Pantodon buchholzi)	4.2
10	Goliatas (Hydrocynus go ah)	4.1

Nr. 1: Latimerija

Įvertinimas: 5.0

Vienintelė dar neišnykusi raktažolių rūšis yra latimerija, arba celakantas. Pagrindinis skiriamasis bruožas – raumeningi pelekai, primenantys sausumos gyvūnų letenas. Jie leidžia Latimerijai šliaužioti žeme. Mokslininkai mano, kad jo protėviai, turintys tokias pačias galūnes ir taip pat gebantys kvėpuoti oru, kadaise pateko į sausumą ir davė pradžią sausumos stuburiniams.

Unikali pelekų struktūra – ne vienintelis latimerijos žuvų bruožas. Taip pat neįprasti yra celakanto žvynai, kurie neturi analogų kitose šiuolaikinėse žuvyse. Kūną dengia trigubas šarvų sluoksnis, kurio paviršius primena švitrinį audinį ir gali būti naudojamas kaip toks. Stiprūs žvynai leidžia celakantams gyventi tarp rifų ir ropoti per aštrias uolas.

Žandikaulis apsiginklavęs galingais dantimis – Latimerija yra plėšrūnė, kuri pasislėpusi laukia grobio, o tada greitu šuoliu jį užpuola ir griebia. Pats celakantas neturi natūralių priešų – jokia žuvis negali su juo konkuruoti ar perkąsti jo kiauto. Žmonėms ji taip pat nėra naudinga maistine prasme, nes jos mėsa yra nemalonaus skonio ir beveik nevalgoma.

Yra dvi celakanto rūšys – Indonezijos ir Komorų. Jis aptinkamas prie Indonezijos ir Komorų salų krantų. Nepaisant senovinės ir primityvios struktūros, latimerija vis dar gerai prisitaikiusi gyventi jūroje. Jai grėsmę gali kelti tik žmonės, gaudantys svetimas žuvis savo kolekcijoms.

2-oji vieta: lapinis jūrų drakonas (Phycodurus eques)

Įvertinimas: 4.9

Lapų drakonas arba šešėlinis jūrų arkliukas yra labai mažai panašus į žuvį ir labiau primena vandens augalą. Taip atrodo dėl visą kūną dengiančių į lapus panašių ataugų. Jie nedalyvauja žuvų judėjime ir yra reikalingi tik maskuotei. Rasta tik prie Australijos krantų.

Ragvabalis yra nedidelis – net ir su lapais jo ilgis neviršija 40 cm. Jis neturi jokių apsaugos nuo natūralių priešų priemonių ir gebėjimo greitai plaukti, todėl drakonas pasikliauja tik maskuote. Be kūno sandaros, svarbi ir jų spalva, kuri gali keistis priklausomai nuo aplinkos. Pats drakonas taip pat yra plėšrūnas, be dantų ryjantis mažas žuvis ir krevetes, kartais besimaitinantis jūros dumbliais.

Daugelis kolekcininkų svajoja turėti neįprastą jūrų drakoną. Rūšiai kyla ir kitų grėsmių: drakonai labai jautrūs vandens taršai ir dažnai žūsta per audras, kurios juos išmeta į krantą. Australijos vyriausybė ėmėsi priemonių, kad šios žuvys visiškai neišnyktų, ir ėmėsi priemonių joms apsaugoti.

3 vieta: Scorpene amboinensis (Pteroidichthys amboinensis)

Įvertinimas: 4.8

Ramiojo ir Indijos vandenynų pakrančių zonoje gyvena labai keista ir pavojinga žuvis. Pagrindinis skorpionžuvių Ambona skiriamasis bruožas – „antakiai”, didžiulės spygliuotos ataugos virš akių. Jie gali judėti ir keisti savo formą kildami vertikaliai arba formuodami lankus. Visą žuvies kūną dengia nuodingi dygliukai, kurių vienas dūris gali nužudyti žmogų.

Skorpionžuvė yra plėšrūnė, mintanti kitomis žuvimis, taip pat vėžiagyviais ir moliuskais. Jis gali keisti spalvą ir susilieti su dugno paviršiumi. Potencialus grobis, nepastebėjęs grėsmės, plaukia pakankamai arti, kad skorpenas staigiu judesiu jį pagriebtų. Nuo didesnių jūros organizmų suėdimo jį apsaugo nuodingas apvalkalas.

Ambona scorpena nėra nykstanti rūšis. Jie gana plačiai paplitę ir domina ne tik kolekcininkus, bet ir gurmanus. Prieš kepant žuvis nulupama nuo kietos nuodingos odos. Mėsa yra raudonos spalvos.

4 vieta: Pelikaninė žuvis (Eurypharynx pelecanoides)

Įvertinimas: 4.7

Pelikano pavidalo didysis pelikanas, arba pelikaninė žuvis, gyvena vidutinio klimato ir atogrąžų vandenynų gelmėse. Išsiskiria burnos forma ir apatinėje dalyje esančiu odiniu maišeliu, į kurį surenka grobį. Moreerot neturi žvynų ir turi juodą odą, kuri jį maskuoja gilių vandenų tamsoje.

Didžiųjų plačiakakčių maistas – žuvys, vėžiagyviai ir kalmarai. Plėšrūnas jas surenka į savo burnos maišelį, paskui išfiltruoja iš vandens ir praryja. Manoma, kad pelikanai vilioja grobį švytinčiu elementu ant uodegos (fotoforu), tačiau tai niekada nebuvo pastebėta. Maišelis gali išsipūsti iki kelis kartus didesnio nei didžiagalvio.

Pelikaninių žuvų įpročiai ir gyvenimo būdas, kaip ir gylis, kuriame jos gyvena, yra menkai ištirti. Manoma, kad didesnės žuvys dauginasi tik kartą gyvenime – prieš tai patinai palaipsniui praranda gebėjimą suvalgyti didelį kiekį maisto, o jų burnos ir skrandžiai susitraukia. Patelėms nebuvo nustatyta jokių akivaizdžių lytinės brandos požymių.

5 vieta: psichodelinė varliažuvė (Histiophryne psychede)

ca)

Įvertinimas: 4.6

Ne visi tiki šios žuvies egzistavimu, nes mano, kad ji buvo sugalvota kaip pokštas. Tačiau ši rūšis egzistuoja ir gyvena giliuose vandenyse prie Tasmanijos ir Australijos krantų. Būdinga išvaizda, nes neturi galingų raumenų, kuriuos pakeičia mažo savitojo svorio drebučių masė, dėl kurios žuvis laikosi ant vandens. Jame nėra plaukimo pūslės, nes tokiame gylyje (600-1200 metrų), esant dideliam vandens slėgiui, ji neveikia.

Šmėkla minta mažais bestuburiais, kuriuos gaudo atvėrusi didelę burną. Jis gali nejudėdamas kaboti vandenyje ir laukti, kol prie jo priplauks grobis, arba lėtai judėti jo ieškodamas. Žuvims būdingas rūpestis savo palikuonimis: po neršto dėmė „inkubuoja” ikrus, o paskui rūpinasi jaunikliais.

Burnos ąsotis vartojamas kaip maistas. Azijoje ši žuvis laikoma delikatesu, tačiau Europoje žmonės nelinkę jos ragauti. Didžiausią grėsmę šiai rūšiai kelia ne tyčinė žvejyba, o krabų ir omarų gaudymas tinklais, į kuriuos dažnai atsitiktinai patenka „dėmės”. Kadangi ši žuvis tapo interneto memu, daugelis žmonių žino, kad jai gresia išnykimas, ir ragina imtis veiksmų jai apsaugoti.

7 vieta: mažasis makropinas (Macropinna microstoma)

Įvertinimas: 4.4

Mažosios makropinnos, dar vadinamos statinės akimis, gyvena šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje, 500-800 metrų gylyje. Permatoma galva suteikia šiai žuviai neįprastą išvaizdą. Turi cilindro formos akis, kurios žiūri į viršų. Gyvojoje makropintoje jie žali. Spalvą suteikia specialus pigmentas, kuris sumažina paviršiaus šviesos ryškumą ir padeda statinės akiai pastebėti galimo grobio bioliuminescenciją.

Būdinė varlė maitinasi zooplanktonu. Akys gali pasisukti ir sekti grobį keisdamos žvilgsnio kryptį. Ieškant pagalbos taip pat padeda suporuotos uoslės talpyklos, esančios galvos priekyje – povandeninėse nuotraukose jos atrodo kaip žuvų „akys”. Šie organai deformuojasi patekę į tinklus ir dėl slėgio skirtumo pakilus aukštyn, todėl ilgą laiką buvo neįmanoma ištirti makropinnos galvos struktūros. Tai tapo įmanoma tik tada, kai žuvis buvo sekama iki jos natūralios buveinės.

Nr. 8: Pūkuotoji žuvis (Chiasmodon niger)

Įvertinimas: 4.3

Juodažiočiai grundalai, dar vadinami „juodaisiais valgytojais”, garsėja tuo, kad sugeba praryti kelis kartus už save didesnes žuvis. Tai įmanoma dėl itin elastingo pilvo ir šonkaulių nebuvimo. Pjūklo grobis gali būti net 4 kartus ilgesnis už jo ilgį.

Juodasis graužikas gyvena 700-3000 metrų po vandenyno paviršiumi. Apie šiuos gylius žinoma nedaug, todėl palyginti nedaug žinoma ir apie pūkinių žuvų įpročius. Dauguma sugautų žuvų buvo rastos vandens paviršiuje. Štai jie, prariję ypač didelį grobį, kurio nespėjo suvirškinti. Dėl suvalgyto maisto irimo procesų žuvys išskiria dujas, kurios kyla į paviršių.

Pūkuotukas yra beveik juodos spalvos, jo kūno ilgis – 19 cm. Turi labai didelius žandikaulius ir aštrius kandžius, kurie padeda sugauti grobį. Dauginasi žiemą padedamais kiaušiniais. Jaunikliai yra šviesesnės spalvos nei suaugėliai ir turi mažus dygliukus, kurie vėliau išnyksta.

Nr. 9: žuvys drugeliai (Pantodon buchholzi)

Įvertinimas: 4.2

Ši neįprasta žuvis gyvena Vakarų Afrikos ežeruose. Kūnas rusvai sidabrinės spalvos, ne ilgesnis kaip 12 cm. Krūtinės pelekai turi išilginę šviesią juostą, o išskleisti primena drugelio sparnus. Dėl tokios išvaizdos ši žuvis yra populiari tarp akvariumininkų, kurie apie ją žino nuo praėjusio amžiaus pradžios.

Drugelių žuvys turi ir kitų pavadinimų, pvz., kandžių žuvys arba pantodonai. Pastarasis žodis išvertus iš graikų kalbos reiškia „visų dantų”. Pantodon gyvena netoli vandens paviršiaus, maitinasi uodų lervomis, vėžiagyviais, net mažesnėmis žuvimis. Taip pat gali gaudyti skraidančius vabzdžius iššokdami iš vandens. Šios žuvies plaukimo pūslė pritaikyta kvėpuoti oru.

Pantodonui reikalinga aukšta temperatūra (25-30 °C), nuolatinis vėdinimas ir augalai plačiais lapais, po kuriais vandens kandys slepiasi dieną. Dėl ištemptų pelekų šios žuvys yra pažeidžiamos kitų prie paviršiaus gyvenančių žuvų, todėl jas rekomenduojama laikyti tik kartu su dugne gyvenančiomis rūšimis.

10 pozicija: Goliatas (Hydrocynus go

ah)

Įvertinimas: 4.1