10 pavojingiausių veikiančių ugnikalnių

Ugnikalniai paprastai skirstomi į dvi kategorijas: užgesusius ir veikiančius. Pirmieji jau seniai nutraukė veiklą ir nekelia jokios grėsmės, o antrieji kelia potencialią grėsmę visiems netoliese gyvenantiems žmonėms. Kalnas, virš kurio dešimtmečius sklando šiek tiek dūmų, gali staiga išsiveržti ir išmesti tūkstančio ar daugiau laipsnių karščio lavą, kurios pakaktų palaidoti ištisus miestus. Išsiveržimą lydi ne tik burbuliuojančios lavos srautai, bet ir didžiuliai nuodingų vulkaninių pelenų kiekiai bei dūmų debesys, kurie ilgam užstoja saulės šviesą. Puikus pavyzdys, kokią grėsmę gali kelti aktyvus ugnikalnis, yra senovės romėnų miestas Pompėja, kuris buvo visiškai sunaikintas išsiveržus Vezuvijui. Tačiau tai jokiu būdu nėra blogiausias scenarijus. Maždaug prieš 70 000 metų Indonezijos Sumatros saloje įvykęs išsiveržimas maždaug dešimtmetį visame pasaulyje sukėlė sieros lietų, kuris buvo viena iš pagrindinių priežasčių, lėmusių vėlesnį ledynmetį. Šiuo metu yra apie šeši šimtai veikiančių ugnikalnių, kuriuos mokslininkai nuolat stebi. Sužinokime, kurie iš šių ugnikalnių laikomi pavojingiausiais.

Pavojingiausi aktyvūs Žemės ugnikalniai

Merapi

Įvertinimas: 5.0

Merapis yra jauniausias Javos ugnikalnių grupės Indonezijoje ugnikalnis. Jis yra netoli Džogjakartos miesto ir siekia 2914 metrų aukštį. Merapio pavadinimas reiškia „ugninis kalnas”, ir ugnikalnis atitinka šį apibūdinimą. beveik kasdien iš jo viršūnės kyla dūmų pliūpsnis, primenantis apie apačioje tykantį pavojų. Be to, maždaug kartą ar du kartus per metus įvyksta nedideli lavos išsiveržimai. Tikrai dideli išsiveržimai Merapio istorijoje vyko daugybę kartų, XI a. pradžioje toks išsiveržimas beveik visiškai sunaikino Mataramo karalystę. 1673 m. galingas išsiveržimas prarijo kelias Javos gyvenvietes ir nukreipė keliolikos upių tėkmę. 1906 m. išsiveržimą lydėjo sprogimas, kuris pažeidė kalno kūgio vientisumą. Pasak liudininkų, kurtinantis sprogimo garsas buvo girdimas už kelių šimtų kilometrų. Kitas didelis išsiveržimas įvyko 1930 m. ir nusinešė 1 300 vietos gyventojų gyvybių. Paskutinis Merapio išsiveržimas įvyko 2010 m. pabaigoje. Laiku paskelbus nepaprastąją padėtį buvo galima evakuoti 350 000 žmonių. Deja, daugiau nei 350 gyventojų nepaisė įspėjimo ir žuvo patekę į piroklastinį srautą.

Sakuradžima

Įvertinimas: 4.9

Sakuradžimos ugnikalnis yra Japonijoje, Osumio pusiasalyje. Jo plotas – 77 kvadratiniai kilometrai, o aukščiausia viršūnė iškilusi 1117 km virš jūros lygio. Ugnikalnis susiformavo maždaug prieš 13 000 metų. Didžiausias Sakuradžimos išsiveržimas įvyko 1914 m. Anksčiau Osumi buvo atskira sala, tačiau sąsiaurį užtvindę lavos srautai ją sujungė su didžiąja Japonijos sala Kiūšiū ir pavertė pusiasaliu. Išsiveržimą lydėjo požeminiai smūgiai, per kuriuos žuvo 35 žmonės. Ugnikalnis yra nuolat aktyvus nuo 1955 m. Paskutinis didelis išsiveržimas įvyko 2013 m., kai Sakuradžima išmetė maždaug penkių tūkstančių metrų aukščio pelenų stulpą. Ugnikalnis priskiriamas 1 pavojingumo klasei, jame įrengta mokslinė observatorija ir nuolatinė vaizdo kamerų stebėjimo sistema. Kalvos papėdėje yra Kagošimos miestas, kuriame gyvena apie 680 000 gyventojų. Reguliarios evakuacijos pratybos gyventojams tapo įprastu dalyku, o mieste yra keletas specialių prieglaudų, kuriose jie gali rasti prieglobstį pavojaus atveju. Nepaisant galimo pavojaus, ugnikalnis iki šiol atnešė daugiau naudos nei žalos, nes kasmet pritraukia iki 40 mln. turistų, kuriems įrengtas praeities išsiveržimams skirtas parodų centras ir apžvalgos aikštelės kalno šlaituose.

Aso

Įvertinimas: 4.8

Aso yra aktyvus ugnikalnis Japonijos Kumamoto prefektūroje, centrinėje Kiūšiū saloje. Jis susiformavo pleistoceno laikotarpiu. Kalderos skersmuo yra 24 km, jos plotas viršija 250 kvadratinių kilometrų ir yra didžiausias pasaulyje. Iš viso jame yra penkios viršūnės, o aukščiausia Takadakės viršūnė siekia 1 592 metrus. Iš jų tik vienas yra aktyvus – 1323 m aukščio Nakadakė. Nuo VI mūsų eros amžiaus iki 2010-ųjų iš viso įvyko 165 išsiveržimai. 1979 m. išsiveržus kietai uolienai žuvo trys žmonės ir 11 buvo sužeista. 1997 m. dėl sieros dioksido dujų išmetimo žuvo du turistai. Nuo 1980 m. iki šių dienų toksiškais dūmais apsinuodijo apie 70 žmonių. Aso paskutinį kartą buvo aktyvus 2011 m., o pelenai pakilo iki 1800 m aukščio. Nuo to laiko prietaisai užfiksavo apie du su puse tūkstančio požeminių smūgių netoliese. Nepaisant pavojų, netoli Aso yra miestas ir keli mažesni kaimai, kuriuose iš viso gyvena iki 80 000 žmonių. Dūmijantis ugnikalnis ir vaizdingos apylinkės pritraukia daugybę turistų. Jie gali aplankyti Aso skirtą muziejų, užkopti į viršūnę ir net pažvelgti į 125 m gylio Nakadakės kraterio vidų.

Popocatépetl

Įvertinimas: 4.7

Aktyvus Popokatepetlio ugnikalnis yra Meksikos Pueblos valstijoje, vos už 64 km nuo šalies sostinės Meksiko miesto. Nahuatl – ilgas ir sunkiai ištariamas actekų ugnikalnio pavadinimas reiškia „garuojanti kalva”. Jo viršūnė yra 5452 m virš jūros lygio ir yra antra pagal aukštį Meksikoje. Jis susiformavo maždaug prieš 730 000 metų. Pagal actekų įrašus pirmieji žymesni išsiveržimai buvo pastebėti XIV a. viduryje. Nuo to laiko iki šių dienų įvyko 25 dideli lavos išsiveržimai. Per pastaruosius 70 metų užfiksuotas padidėjęs aktyvumas. 2005 m. įvykęs sprogimas kraterio viduje sukėlė lavos srautus šlaituose. 2019 m. Popokatepetlis išmetė penkių kilometrų aukščio dūmų ir pelenų stulpą. Panašus išsiveržimas, tačiau tik trijų kilometrų aukščio, įvyko 2020 m. sausio mėn. Ugnikalnis nuolat stebimas, kad staigaus išsiveržimo atveju pasekmės būtų katastrofiškos. Netoli viršūnės gyvena beveik 20 milijonų žmonių, o Popokatepetlį lanko tūkstančiai turistų iš viso pasaulio. Priežastis ta, kad Etna tokia pavojinga ir graži, o jos šlaituose išsidėstę 14 XVI a. pirmųjų ispanų misionierių pastatytų vienuolynų.

Etna

Įvertinimas: 4.6

Etna yra didžiausias Italijos ugnikalnis, užimantis 1 200 kvadratinių kilometrų plotą. Kūgio formos viršūnė siekia 3369 metrus, todėl Etna yra aukščiausias iš visų veikiančių Europos ugnikalnių. Įsikūręs rytinėje Sicilijos dalyje, netoli Mesinos ir Katanijos. Ugnikalnis susiformavo maždaug prieš 500 000 metų, be pagrindinio kraterio, jame yra keli šimtai šoninių kraterių. Vienas didžiausių Etnos išsiveržimų įvyko 122 m., kai lava nušlavė didžiąją dalį Katanijos. Per 1169 m. išsiveržimą žuvo iki 15 000 žmonių. Kitas didelis išsiveržimas, pareikalavęs daugybės aukų, įvyko 1669 m.; jis pasiglemžė dešimtis tūkstančių Katanijos namų, sunaikino 15 mažesnių bendruomenių ir nusinešė mažiausiai 15 000 žmonių gyvybių. Šiuo metu ugnikalnis vis dar labai aktyvus – per pastaruosius dešimt metų įvyko penki išsiveržimai. Didžiausias iš jų įvyko 2015 m., dėl kurio valdžios institucijos uždarė Katanijos tarptautinį oro uostą. Tačiau tai nesustabdo netoli Etnos gyvenančių vietos gyventojų. Dirvožemis šlaituose yra labai derlingas dėl gausybės mineralų, kurie susidaro dėl dažnų išsiveržimų. Jame auginami įvairūs augalai – nuo tradicinių Sicilijos vynuogių iki apelsinų ir granatų. Kaip ir daugelis ugnikalnių, Etna yra populiari turistų traukos vieta, kasmet pritraukianti tūkstančius lankytojų. Žiemą ant kalno veikia du slidinėjimo centrai.

Vezuvijus

Įvertinimas: 4.5

Vienas iš trijų veikiančių Italijos ugnikalnių ir vienintelis veikiantis ugnikalnis žemyninėje Europoje. Vezuvijus yra šalies pietuose, už 15 km nuo Neapolio. Jo viršūnė siekia 1280 metrų aukštį. Vulkanas atsirado maždaug prieš 25 000 metų susidūrus litosferos plokštėms. 79 m. po Kr. įvykęs liūdnai pagarsėjęs Vezuvijaus išsiveržimas truko maždaug parą ir pražudė pagrindinį Pompėjos miestą bei dvi mažesnes gyvenvietes. Tikslus žuvusiųjų skaičius iki šiol nežinomas, nes archeologai vis dar randa palaikų, palaidotų po storu lavos ir pelenų sluoksniu, kai kur siekiančiu iki aštuonių metrų aukštį. Kitas rimtas išsiveržimas įvyko 1805 m. Dėl jo buvo iš dalies sugriautas Neapolis, o bendras aukų skaičius siekė apie 26 000. Ugnikalnis taip pat pasireiškė 1944 m., kai išsiveržė lavos srautai, užgriuvę Massa ir San Sebastiano miestus. Žuvo 27 žmonės. Dabar Vezuvijus pasižymi silpnu, bet nuolatiniu fumaroliniu aktyvumu. Virš ugnikalnio jau daugiau nei šimtmetį veikia mokslinė observatorija, todėl ugnikalnis yra vienas iš geriausiai ištirtų pasaulyje. Garsųjį ugnikalnį ir Pompėjos kasinėjimus lanko daugybė turistų, archeologų ir mokslininkų, ir tai yra populiariausia lankytina vieta regione.

Mauna Loa

Įvertinimas: 4.4

Mauna Loa yra aktyvus skydo ugnikalnis, antras pagal aukštį Havajuose. Jo viršūnė iškilusi 4169 m virš jūros lygio. Pavadinimas iš havajiečių kalbos verčiamas kaip „ilgas kalnas”. Įskaitant povandeninę dalį, tai didžiausias mūsų planetos ugnikalnis, kurio plotas siekia 80 000 kubinių kilometrų. Mauna Loa susiformavo maždaug prieš 700 000 metų, tačiau iš vandens iškilo tik po 300 000 metų. Ugnikalnis yra Havajų nacionalinio parko centre. Mokslininkai apskaičiavo, kad jis pirmą kartą išsiveržė prieš 200 000 metų. Didžiausias iš oficialiai užregistruotų išsiveržimų įvyko 1950 m. ir visiškai užliejo Joaquinu Moca kaimą bei iš dalies sugriovė daugelį aplinkinių kaimų. Havajų tipo išsiveržimams būdingi gausūs skystos lavos išsiliejimai, neišskiriant pelenų ar įkaitusių vulkaninių dujų. Nuo XIX a. pradžios iki dabar ugnikalnis išsiveržė daugiau kaip 40 kartų. kaimyninio Kilauėjos ugnikalnio šlaite jau daugiau nei šimtą metų veikia mokslinė observatorija, stebinti Mauna Loa. Mokslininkai teigia, kad nuo 2002 m. padidėjęs seisminis aktyvumas rodo, jog netolimoje ateityje galimi išsiveržimai.

Galeras

Įvertinimas: 4.3

Galeras, aktyvus ugnikalnis, yra Kolumbijoje, netoli Pasto miesto. Vietiniai gyventojai jį pavadino Urkunina, kas išvertus reiškia „ugnies kalnas”. Jis kyla į 4276 metrų aukštį, o jo skersmuo kalno papėdėje siekia 20 kilometrų. Tai didžiausias ir aktyviausias šalies ugnikalnis. Mokslininkų tyrimų duomenimis, tai prasidėjo beveik prieš milijoną metų. Per pastaruosius septynis tūkstantmečius įvyko bent šeši dideli ir daugybė mažesnių išsiveržimų. 1993 m. staiga padidėjus ugnikalnio aktyvumui žuvo devyni žmonės: šeši vulkanologai ir trys turistai. Galeras dega beveik be perstojo, dėl to gyvena apie pusė milijono žmonių, Pasto mieste. Didžiausias pavojus gresia aplink ugnikalnio papėdę esantiems kaimams. 2006 m. mokslininkams išpranašavus galimą išsiveržimą, valdžios institucijoms teko skubiai evakuoti apie aštuonis tūkstančius žmonių iš šios vietovės. 2010 m. kita grėsmė privertė devynis tūkstančius gyventojų palikti savo namus. Kita vertus, Galeras ir nacionalinis parkas, kuriame jis stovi, yra vietinė įžymybė ir skatina turizmą šioje vietovėje.

Nyiragongo

Įvertinimas: 4.2

Pavojingiausias Afrikos ugnikalnis yra Kongo Demokratinėje Respublikoje, 20 km į šiaurę nuo Kivu ežero. Jo aukštis siekia 3470 metrų. Ugnikalnis labai aktyvus: vien nuo 1882 m. įvyko 34 išsiveržimai. Didžiausias iš jų įvyko 2002 m., kai išsiveržė didžiuliai lavos kiekiai, kurie aplinkinę vietovę nusidriekė iki kilometro pločio srautais. Laiku įvykdyta evakuacija išgelbėjo 400 000 žmonių gyvybių, tačiau aukų išvengti nepavyko – dėl nuodingų garų ir sugriuvusių pastatų žuvo 147 žmonės. Dėl lavos srauto buvo sugriauti keli kaimai ir 15 proc. Gomos miesto, o beveik 350 000 žmonių liko be pastogės. Šiandien ugnikalnio veikla apsiriboja lava, verdančia milžiniško, iki dviejų kilometrų pločio kraterio gilumoje. Nyiragongo lavos ežeras yra didžiausias pasaulyje, o jo temperatūra viršija 1000 laipsnių Celsijaus. Kartais pasitaiko išsiveržimų, kurių aukštis svyruoja nuo 7 iki 30 metrų. Dėl ypatingos cheminės sudėties ugnikalnio viduje esanti lava yra labai skysta ir galimo išsiveržimo atveju gali judėti šlaitais maždaug šimto kilometrų per valandą greičiu. Nyiragongo stebimas seismografais ir interneto kameromis, tačiau grėsmė išlieka reali, nes ugnikalnis nenuspėjamas. Be to, jis vis dar menkai tyrinėjamas vulkanologų, o dar visai neseniai mokslinę veiklą stabdė kariniai susirėmimai Kongo KDR rytuose.

Krakatau

Įvertinimas: 4.1

Indonezijos stratovulkanas Krakataja buvo aktyvus nuo priešistorinių laikų, o dėl jo veiklos susiformavo Saundos sąsiauris. Didžiausią poveikį padarė 1883 m. išsiveržimas. Sprogimas, kurio galingumas siekė iki dviejų šimtų megatonų trotilo ekvivalento, sugriovė 2000 metrų aukščio ugnikalnio kūgį ir sunaikino didelę dalį salos. Po sprogimo kilusi smūgio banga buvo tokia galinga, kad net už 150 kilometrų nuo epicentro, Džakartos mieste, nunešė daug stogų, išvertė medžius ir išdaužė langus. Išsiveržimas sukėlė daugiau kaip 30 m aukščio cunamį, kuris nusiaubė aplinkines salas. Beveik trys šimtai gyvenviečių buvo nuplautos į vandenyną, o per nelaimę žuvo maždaug 36-80 tūkst. žmonių. Ugnikalnio seisminis aktyvumas truko dar šešis mėnesius ir prisidėjo prie 1,2 laipsnio sumažėjusios vidutinės temperatūros visoje planetoje, kuri truko metus. Praėjus daugiau nei 40 metų po sprogimo, Krakatoje susiformavo naujas ugnikalnis, kurį vietos gyventojai pavadino Anak Krakatoa. Dėl nuolatinių nedidelių išsiveržimų jis kasmet augo maždaug 7 metrais, kol 2018 m. jo kūgis sugriuvo ir 400 metrų aukščio kalnas sumažėjo iki 110 metrų. Dėl sukelto cunamio žuvo 429 žmonės. Nuo to laiko Indonezijos valdžios institucijos uždarė Krakatujos apylinkes lankytojams pusantro kilometro spinduliu ir uždraudė žmonėms gyventi arčiau kaip už trijų kilometrų nuo ugnikalnio.