10 didžiausių pasaulio ugnikalnių

*Redakcinės kolegijos nuomone, geriausiųjų apžvalga. Apie atrankos kriterijus. Ši medžiaga yra subjektyvi ir nėra reklama ar pardavimo pasiūlymas. Prieš perkant būtina pasitarti su specialistu.

Ugnikalniai visada vaidino svarbų vaidmenį šalia jų gyvenančių žmonių gyvenime. Viską savo kelyje naikinantys lavos srautai kėlė žmonėms baimę ir dažnai atnešdavo mirtį arba priversdavo juos bėgti iš namų. Ugnimi kvėpuojantys kalnai ugnikalnio vardą gavo nuo senovės Romos ugnies dievo Vulkano.

Ugnikalniai egzistuoja dėl Žemės vidaus šilumos. rasta kitose planetose, kurių branduoliai dar nėra atvėsę. Dauguma išsiveržimų įvyksta ten, kur Žemės plutoje yra lūžių – dėl jų dažnai susiformuoja kalnai, įskaitant ugnimi alsuojančius kalnus, kurie dėl lavos srauto dažnai išauga ir yra aukštesni už kitus. Šis straipsnis – apie aukščiausius ugnimi kvėpuojančius kalnus Žemės planetoje.

Didžiausių pasaulio ugnikalnių apžvalga

Nominacija	vieta	pavadinimas	Aukštis
Didžiausių pasaulio ugnikalnių reitingas	1	Ojos del Salado – 6893 metrai	6893 METR
2	Lewlliako – 6 739 metrai	6739 METRAI
3	San Pedro – 6 145 metrai	6,145 METRAI
4	Kotopaksis – 5911 metrų	5911 METRŲ
5	Kilimandžaras – 5895 metrai	5895 METRAI
6	El Misti yra 5822 metrų aukštyje	5822 METRAI
7	Elbrusas 5642 metrų aukščio	5642 METRAI
8	Orisaba – 5636 metrai	5636 METRAI
9	Popocatépetl, 5455 m	5455 METRŲ
10	Sangai – 5230 metrų	5230 METRŲ

Ojos del Salado – 6893 metrai

Įvertinimas: 5.0

Ojos del Salado yra aukščiausias pasaulio ugnikalnis. Įsikūręs Pietų Amerikoje, iš dalies Argentinoje, iš dalies Čilėje. Jos papėdėje taip pat yra Atakamos dykuma.

Pats ugnikalnio pavadinimas, iš pradžių užrašytas kaip Ojos del Salado, reiškia „druskos upės šaltinis”. Kalno viršūnėje yra ežeras (aukščiausias pasaulyje). Iš jo išteka Rio Salado upė, kurios vanduo prisotintas druskos.

Ojos del Salado išsiskiria iš kitų kalnų. Jo šlaituose beveik nėra sniego – ledo kepurė prasideda ties 5 km riba. Manoma, kad ugnikalnis yra užgesęs, tik retkarčiais mirguliuoja. Paskutinį kartą siera ir garai iš ventiliacijos angos kilo 1993 m. tačiau tikrasis išsiveržimas įvyko maždaug prieš 1300 metų.

Pirmą kartą į viršūnę įkopę lenkai Janas Szczepańskis ir Justinas Wojzynis pasiekė viršūnę. Prieš juos į kalno šlaitus kopė inkai – jų aukojimo altoriai išliko. Šlaitas yra gana nuolaidus ir 2007 m. čilietis Gonzalo Bravo juo nuvažiavo automobiliu. Jis jau beveik pasiekė viršūnę, įkopęs į 6 688 m aukštį – tai yra pasaulio automobilio aukščio rekordas.

Llullaillaco – 6 739 metrai

Įvertinimas: 4.9

Liullaillaco yra didžiausias veikiantis ugnikalnis pasaulyje. Tai Vakarų Kordiljerų kalnų grandinės dalis Čilės ir Argentinos pasienyje. O jie savo ruožtu yra Andų dalis.

Paskutinį kartą Llullaillaco išsiveržė 1877 m. Nuo to laiko šis snieguotas milžinas miega. Viršūnę dengia ledo kepurė.

Pirmą kartą ugnikalnis buvo užkariautas 1952 m. Viršūnę pasiekė du alpinistai – Juanas Gonzalezas ir Bionas Harseimas. Nuo to laiko įvyko dar keli įkopimai. Per vieną iš jų, 1999 m., šlaite buvo aptikti dviejų mumifikuotų inkų vaikų kūnai. Manoma, kad buvo paaukoti berniukas ir mergaitė. Kūnai ugnikalnio paviršiuje gulėjo apie 500 metų.

Dabar ugnikalnį lanko turistai. Į jį galima įkopti dviem maršrutais – šiaurinį maršrutą galima pasiekti automobiliu, o pietinį – pėsčiomis. Nenorintys kopti į kalną turistai gali jį apžiūrėti iš tolo, nes dėl sauso oro ugnikalnis aiškiai matomas net už 200 km.

San Pedro – 6 145 metrai

Įvertinimas: 4.8

San Pedro – dar vienas Pietų Amerikos ugnikalnis, priklausantis Andų ugnikalnių sistemai. Ir jis, kaip ir ankstesnis reitingo viršūnė, tebėra aktyvus. Paskutinis išsiveržimas užregistruotas 1960 m. – visai neseniai.

San Pedro yra Čilėje, netoli Atakamos dykumos. Šalia jo yra kitas ugnikalnis, vadinamas San Pablo. Jo aukštis – 6095 metrai – yra tik šiek tiek mažesnis už jo sesers ugnikalnio aukštį.

Čilės gyventojai su ugniniu kalnu elgiasi pagarbiai ir mėgsta pasakoti istorijas apie išsiveržimus, kai lavos srautai sunaikino viską, kas pasitaikydavo jų kelyje. San Pedro traukia daug turistų į Čilę. Tie, kurie atvyksta, paprastai lipa į viršūnę arba tiesiog stebi iš tolo. Kadangi per XX amžių ugnikalnis išsiveržė 7 kartus, lankytojai žino, kad gali tapti kito išsiveržimo liudininkais, ir kai kurie nori ten būti. Kalnas skleidžia toksiškus dūmus, todėl į jį galima lipti tik su specialiomis kaukėmis.

Kotopaksis – 5911 metrų

Įvertinimas: 4.7

Kotopaksis yra aktyvus ugnikalnis Vakarų Kordiljerose. Ekvadore, 50 km į pietus nuo sostinės Kito. Nuo 1738 iki 1877 m. jis dažnai išsiverždavo, paskui nutilo. Naujas išsiveržimas įvyko po penkių su puse šimtmečio pertraukos, 2015 m. Kotopaksio pavadinimas kečujų kalba reiškia „spindintis kalnas” – kalno viršūnėje esantis sniegas spindi ištisus metus ir niekada netirpsta.

1802 m. vokiečių geografas Aleksandras fon Humboltas ir prancūzų botanikas Aimé Bonplanet pirmieji pabandė įkopti į kalną. Jie pakilo tik iki 4500 metrų aukščio. Po 70 metų, 1872 m., jį užkariavo vokiečių geologas Vilhelmas Rice’as. Jis yra Kotopaksio nacionaliniame parke. Kelias į ugnikalnį vadinamas Ugnikalnių alėja. Joje laisvai vaikštinėja įvairūs gyvūnai, pavyzdžiui, lamos, elniai, laukiniai arkliai. 2015 m. dėl didelio išsiveržimo pavojaus buvo sustabdytas kilimas į Kotopakį.

Kilimandžaro kalno aukštis – 5895 metrai

Įvertinimas: 4.6

Kilimandžaras – didžiausias Afrikos ugnikalnis. Įsikūręs Masajų plynaukštėje, 900 metrų aukštyje virš jūros lygio. Šiuo metu Kilimandžaras laikomas išnykusiu, nes niekada nebuvo pastebėtas joks išsiveržimas. Todėl jo viršūnė, esanti 5895 m aukštyje, yra padengta sniegu ir ledu. Tai atsispindi net jo pavadinime. Kilimandžaras iš svahilių kalbos verčiamas kaip „kalnas, kuris spindi”.

Vengrų grafas Samuelis Teleki norėjo įkopti į Kilimandžaro kalną. 1861-1887 m. jis kelis kartus bandė įkopti į aukštį, didžiausias jo pasiektas aukštis buvo 5270 m. Pirmieji viršūnę pasiekė vokiečių ir austrų tyrinėtojai Hansas Meyeris ir Ludwigas Pourtschelleris. Nuo tada atsirado daugybė laipiojimo maršrutų, kuriais galima užkopti į pačią viršūnę. Praeina 6-8 dienos. Kad būtų lengviau aklimatizuotis, kai kurie keliautojai kopė į Meru kalną, netoliese esantį 4562 metrų aukščio ugnikalnį.

El Misti – 5822 metrai

Įvertinimas: 4.5

Kitas Andų ugnikalnis – Miglos, arba El Misti, ugnikalnis. Jis yra pietinėje Peru dalyje. Šaltuoju metų laiku viršūnė būna padengta sniegu – anksčiau snigo ištisus metus, tačiau po paskutinio išsiveržimo nuolatinė sniego danga išnyko.

Paskutinį kartą El Misti išsiveržė 1985 m. Išsiveržimas nebuvo smarkus, kaip ir kiti per pastarąjį šimtmetį įvykę išsiveržimai. Daug smarkiau jis įsiplieskė XV a., kai netoliese esančio Arekipos miesto gyventojai buvo priversti bėgti iš savo namų. Už 17 km nuo ugnikalnio viršūnės esantis miestas dar vadinamas „baltuoju miestu”, nes jo pastatai pastatyti iš baltų nuosėdų, gautų iš Migloto ugnikalnio lavos srautų.

Turistai kopia į ugnikalnį. Paprastai kopimas trunka dvi dienas – tik patyrę keliautojai, neturintys problemų dėl aklimatizacijos aukštyje, gali įkopti per vieną dieną. Kalno šlaituose ir viršūnėje galima pasistatyti palapines, kuriomis naudojasi daug turistų.

Elbrusas – 5 642 metrai

Įvertinimas: 4.4

Aukščiausias Kaukazo kalnas Elbrusas taip pat yra ugnikalnis. Elbruso kalno viršūnė yra aukščiausias Rusijos taškas. Per ją eina Karačiajų-Čerkesijos ir Kabardos-Balkarijos siena. Kalnų šlaitais teka ledynai, o jiems tirpstant vanduo suteka į Kaukazo upes, tokias kaip Kubanė, Baksanė ir Malka. Kalnas turi dvi viršukalnes – vakarinę ir rytinę, kurių aukštis atitinkamai 5642 m ir 5621 m. Viršūnes jungia balnas, o aukštai kalnuose yra prieglauda, kurioje alpinistai gali pailsėti arba pasislėpti nuo atšiaurių aplinkos sąlygų.

Pirmą kartą į Elbrusą buvo įkopta 1829 m., kai Rusijos mokslų akademija surengė ekspediciją į rytinę viršūnę. Į kalną kopė keliautojai iš įvairių šalių. 1932 m. pastatytas aukščiausiai Rusijoje esantis viešbutis „Shelter Eleven” (4050 m virš jūros lygio), o 1933 m. – „Saddlebelt” – kalnų prieglauda tarp viršūnių.

Dabar kelias eina iki Elbruso kalno papėdės palei Baksano tarpeklį. Į kiekvieną kalno viršūnę veda keli pėsčiųjų takai. Elbruso kalno šlaituose yra stotys, sujungtos keltuvais – vienas iš keltuvų, važiuojančių iš Miro stoties į Gara-Baši stotį, pakyla į 3874 metrų aukštį.

Orisaba yra 5636 metrų aukštyje

Įvertinimas: 4.3

Orisaba yra ugnikalnis Meksikos aukštumose, Kordiljerų kalnuose. Įsikūręs Meksikoje. Orisaba yra aukščiausias ugnikalnis Šiaurės Amerikoje. Tai miegantis, bet neužgesęs ugnikalnis – paskutinį kartą jis išsiveržė 1687 m. Orizabos pavadinimas nahuatlų kalba reiškia „džiaugsmingi vandenys” – taip gyventojai vadino šią vietovę ir dėl to ugnikalnis buvo pavadintas jos vardu. Vietiniai gyventojai kalnui suteikė ir kitą pavadinimą – Citlaltepetlis. Tai reiškia „žvaigždėtas kalnas” – viršūnėje esantys ledynai ir sniegas atspindi mėnulio arba besileidžiančios saulės šviesą ir rodo kelią.

Pirmą kartą Orisabą 1848 m. užkariavo du amerikiečių kareiviai. 1873 m. Martinas Trichleris užkopė į viršūnę ir iškėlė joje Meksikos vėliavą. Šiuo metu ugnikalnis yra patrauklus turistams, kurie dažniausiai atvyksta spalio-kovo mėnesiais, kai baigiasi liūčių sezonas.

Orisabos krateris yra gana didelis, jo skersmuo – 478 metrai. Viduje ji gana stati ir primena bedugnę. Turistams nerekomenduojama prie jo artintis, nes kyla pavojus nukristi. Nuo viršūnės atsiveria Meksikos vaizdas, įskaitant kitus žemesnius ugnikalnius. Kai saulė yra žemai virš horizonto, galima pamatyti didžiulį ugnikalnio metamą šešėlį.

Popokatepetlis – 5455 metrai

Reitingas: 4.2

Popokatepetlis yra vienas aukščiausių aktyvių Meksikos ugnikalnių. Kartu su ankstesniu kalnu jis yra Kordiljerų kalnų dalis. Žodis „Popocatepetl” išvertus iš nahuatlų kalbos reiškia „dūminė kalva”.

Popokatépetlis tebėra aktyvus ir šiandien. Paskutinis užfiksuotas išsiveržimas įvyko 2020 m. pradžioje. Tiesa, jis buvo gana nedidelis, todėl vietiniai gyventojai net neišėjo iš namų.

Šalia Popokatepetlio yra užgesęs Istaxhiuatlio ugnikalnis. Pasak actekų legendos, šie kalnai pavadinti meilužių. Istaxhuatl buvo vieno iš vietinių valdovų duktė. Vieną dieną ji įsimylėjo karį Popokatepetlį. Valdovas išsiuntė jį į mūšio lauką ir pažadėjo, kad jei jis grįš gyvas, galės vesti Istaxihuatlį. Tačiau vėliau mergina buvo apgauta ir ištekėjo už kito vyro.

Kai Popokatepetlis sugrįžo gyvas, mergaitė to neištvėrė – nusižudė. Vienas karys jos garbei pastatė piramidę, kurioje palaidojo jos kūną. Jis pasistatė dar vieną, kurį stebi. Piramidės virsta kalnais, ant kurių užrašyti įsimylėjėlių vardai.

Ugnikalniai yra Istaxihuatl-Popocatepetl nacionaliniame parke. Turistai, norintys įkopti į vieną iš jų, turi gauti specialų Amekamekos parko administracijos leidimą.

Sangai – 5230 m

Įvertinimas: 4.1

Sangajaus ugnikalnis yra aukščiausias Ekvadore. Tai Andų kalnų sistemos dalis. 1934 m. prasidėjo trečiasis žinomas ugnikalnio aktyvumo laikotarpis. Nuo šių metų ji dažnai išsiveržė, paskutinį kartą 2016 m. Ugnikalnis turi tris kraterius, iš kurių išsiveržęs gali išmesti kelias tonas akmenų, todėl Sangai pavadintas „baimę keliančiu”.

Ten, kur yra ugnikalnis, įkurtas Sangai nacionalinis parkas. Be Sangajaus, čia yra dar du ugnikalniai – El Altaras ir Tungurahua. Visi trys ugnikalniai yra aukščiausi Ekvadore: Altaros – 5320 m, o Tungurahua – 5016 m. Tungurahua, kaip ir Sangai, yra aktyvus, o Altaras – išnykęs. Parkas unikalus tuo, kad jame yra aštuonios aukštumų juostos. Žemiau auga atogrąžų miškai su palmėmis ir lianomis, o aukštesniame aukštyje jie pereina į aukštikalnių miglinius miškus su krūmais ir paparčiais, orchidėjomis ir bambukais. Orai čia nepastovūs: nuo gegužės iki rugpjūčio dažnai lyja, o nuo spalio iki gruodžio būna sausra. Čia yra terminiai šaltiniai ir Pailon del Diablo krioklys, arba Velnio katilas.

Įkopti į Sangajų nėra lengva, nes kasmet į jį įkopti ryžtasi tik keli turistai. Kilimą gali apsunkinti oro sąlygos. Kartais kylant galima pajusti kalnų aktyvumą. Iš ventiliacijos angos rūksta dūmai ir sklinda sieros kvapas.