Emocinis vaikas – emocinio auklėjimo taisyklės

Iš tikrųjų tėvai daug laiko praleidžia darbe, o vaikai – prie kompiuterio ekrano. Būtent šiandien svarbus jaunosios kartos emocinis ugdymas. Tėvai turi ne tik aprengti, aprengti ir išmokyti vaiką, bet ir išmokyti jį susidoroti su savo emocijomis, suvaldyti sunkius jausmus, užjausti. Nes žmonės, turintys aukštą emocinį intelektą, pasitikintys savimi, sėkmingai įveikia gyvenimo problemas.

Emocingas vaikas, koks vaikas?

Emocingi vaikai – tai vaikai, kurie skiriasi nuo savo bendraamžių užuojauta, ypatingu gerumu, jautrumu. Tai nėra nieko blogo. Tačiau tokiems vaikams reikia kitokio auklėjimo. Juos lengvai užvaldo emocijos, jie linkę verkti, nerimauti, kad nepaklius į nemalonią situaciją, ne visada pasitiki savimi.

Emocingas vaikas nerimauja dėl smulkmenų, jaudinasi dėl nieko. Gausiai lankomose vietose, didelėje parduotuvėje, teatre jis visada laikosi už motinos rankos ir lieka šalia jos. Jei į namus grįžta nepažįstami žmonės, jis ar ji gali lengvai verkti. Tėvai dažnai nesupranta, kas sukelia šiuos jausmus.

Daugelį emocionalių vaikų pribloškia garsūs garsai, ryškios spalvos. Jie bijo žmonių minios, įvairiausių pokyčių. Dauguma žmonių juos suvokia kaip drovius, drovius. Iš tikrųjų tai nėra problema. Emocionalūs vaikai jautriau reaguoja į savo jausmus nei kiti. Todėl jie bijo išbandyti naujus dalykus, kad nesusirgtų emociškai. Jiems dažnai sunku užmegzti santykius su bendraamžiais. Kartais į juos žiūrima kaip į „verksnius” ir „isterikus”.

Kaip bendrauti su emocingu vaiku

Žinoma, griežta disciplina gali padėti vaikams pakeisti savo elgesį. Tačiau bet kokia bausmė gali pakenkti, o ne padėti. Tėvai turi rasti tinkamą būdą bendrauti su savo emocionaliu vaiku. Tai padės jiems užaugti sėkmingais ir sveikais. Kartais tėvai turi būti labai kantrūs. Kadangi emocionalūs vaikai dažnai būna susijaudinę ir kaprizingi.

Emocinė tėvystė – tai veikla, kuria kuriami stiprūs tėvų ir vaikų ryšiai, pagrįsti jausmais. Jei tėvai įsijaučia ir užjaučia savo vaikus, išklauso juos, priima jų emocijas, moko juos jas valdyti, nukreipti savo energiją, išreikšti savo poreikius socialiai priimtinais būdais, tada auklėjimo ir bendravimo problemų nekyla.

Ką suteikia emocinis bendravimas

Neretai tėvai aprengia, aprengia, maitina ir moko vaiką mokykloje ir galvoja, kad tai yra viskas. Kartais jie nesupranta, kad tėvų auklėjimas yra emociškai svarbus. Visi žino, kad pagrindinė netinkamo vaikų elgesio priežastis – bandymas atkreipti tėvų dėmesį į savo problemas, tokiu būdu pasinerti į jų pasaulį, įtraukti juos į savo būseną.

Emocingą auklėjimą praktikuojantys tėvai atkreipia dėmesį į vaikų emocines reakcijas prieš joms pasirodant „visu grožiu”. Tai tikrai nėra taip sunku. Jums tereikia stebėti vaiką, domėtis jo reakcija į įvykius, suprasti, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje, gebėti užjausti ir įsijausti. Jūsų vaikas pamažu supras, kad nereikia nuotaikų, skandalų ir pykčio priepuolių. Mama ir tėtis yra dėmesingi ir artimi, bet nemanipuliuoja.

Vaikai, kurie nuo mažens mato tėvų rūpestį, išmoksta nusiraminti ir gali išlikti ramūs stresinėse situacijose. Nebarkite jų už netinkamas emocijų apraiškas. Priimkite jų jausmus. Dėl to sumažėja konfliktų skaičius, užsimezga gilus emocinis ryšys. Vėliau tėvai ir vaikai bus sąjungininkai. Pastarieji nenori nuvilti ir nuliūdinti savo artimųjų.

Pagrindinės emocingų vaikų auklėjimo klaidos

Netinkamas bendravimas su jautriu vaiku tik pablogins situaciją.Pagrindinės emocingų vaikų auklėjimo klaidos:

1. Vaikų neigiamų emocijų ignoravimas, nutylėjimas.Suprasti, kad nėra blogų emocijų. Yra tik emocijos. Tam tikrose situacijose jie gali būti neigiami, gali būti teigiami. Neslėpkite neigiamų emocijų ir nemanykite, kad jos išnyks savaime. Dėl šio klaidingo suvokimo vaikai galvoja, kad pykti yra blogai ir nepriimtina. Piktas žmogus yra neklaužada. Dėl to vaikas bijo „blogų” emocijų. Jei į neigiamus jausmus bus kreipiamas dėmesys, jie bus aptariami, bandomi suprasti, pripažįstami, jie greičiau praeis.
2. Vaikų emocijų slopinimas. Dažnai tėvai bara savo vaikus už jų emocijas: „nustok rėkti”, „tu neturėtum taip jaustis”. Tai didelė klaida. Jei suaugusieji pasako vaikui, kaip jis turėtų jaustis, jis pradeda nepasitikėti savo emocijomis. Tai sukelia nesaugumo jausmą, savigarbos praradimą. Sakydami, kad viskas, ką jaučiame, yra teisinga, bet reikia rasti kitų būdų jausmams išreikšti, tokiu būdu jo charakteris nesugriaunamas, išlaikomas jo orumo jausmas. vaikas nusiramina, nes šalia yra suaugusysis, kuris jį supranta ir yra visada pasirengęs jam padėti.
3. Bausmė.Tai ir lengviausias, ir netinkamiausias bendravimo būdas. Grasinimai, bausmės tik trumpam priverčia vaikus elgtis. Vėliau dėl to kils daugiau elgesio problemų. Nuolat baudžiamas vaikas neišmoksta savikontrolės ir problemų sprendimo įgūdžių. Bausmės verčia vaikus jaustis bejėgiais ir piktintis tėvais. Neretai jų mintyse vyrauja keršto troškimas, o ne noras elgtis geriau. Grasinimai ir bausmės moko, kad tai yra geriausi būdai gauti tai, ko norite. Dažnai baudžiami vaikai elgiasi agresyviai ir priešiškai.

Konfliktai su vaikais yra ne tik problema, bet ir galimybė suartėti su vaikais, išmokyti juos empatijos. Problemų sprendimas kartu – tai jausmų valdymo pamoka. Nemanykite, kad vaikų pyktis yra mūsų tėvų nekompetencijos įrodymas. Jei vaikas patiria pyktį, liūdesį, baimę, tai rodo, kad jam reikia tėvų. Tik pripažindami vaikų emocijas galime išmokyti juos savęs raminimo elgesio, kurį jie naudos visą gyvenimą.

Kaip išmokyti vaikus valdyti savo emocijas

Amerikiečių psichologas Johnas Gottmanas pasiūlė emociškai jautrių vaikų ugdymo idėją. Jį sudaro penki etapai. Rekomenduojame perskaityti jo knygą „Vaiko emocinis intelektas”, kad išsamiau susipažintumėte su šia idėja.

Pirmas žingsnis: mokymasis suprasti vaikų emocijas

Tik tas iš tėvų, kuris suvokia savo emocijas, pripažįsta vaiko teisę į jas ir geba jomis dalytis. Tai nereiškia, kad asmuo, kuris supranta kitų žmonių būklę, turėtų nežinoti emocinių ribų. Tik suaugusysis, kuris moka suprasti jautrų vaiką ir negali užgniaužti jo jausmų, gali juos suprasti. Neretai suaugusieji nežino savo emocijų. Vyrams tai sunkiau. Nes vaikystėje jie paprastai mokomi slopinti ir ignoruoti savo jausmus. Tačiau galite išmokti, kaip tai padaryti.

Eksperimentas. Pabandykite per dieną atpažinti vieną jausmą, pavyzdžiui, liūdesį, ir atskirti jį nuo savęs ir aplinkos. Galite vesti dienoraštį, kuriame fiksuosite savo patirtį. Jei skaitote knygą ar žiūrite filmą, atkreipkite dėmesį į herojaus emocijas. Kiekvienas iš tėvų gali ugdyti emocinį sąmoningumą, mokytis įsiklausyti į savo vaiko jausmus ir dalytis savo emocijomis.

Antras žingsnis: priimkite vaiko jausmus kaip ryšio priemonę

Kiekvienas iš tėvų sulaukia ramaus ir pozityviai nusiteikusio vaiko. Jei nėra jokių problemų, tuomet neigiamos vaikystės emocijos – sudėtinga situacija. Supraskite, kad bet kokie jausmai, kuriuos gali jausti jūsų kūdikis, gali būti priimami kaip ryšio priemonė. Ankstyvame amžiuje vaiką nuo neigiamų jausmų galima perjungti į žaidimą su netikėtumais. Su gilesne patirtimi šis metodas neveikia. Ignoruodami situaciją galite tik pakenkti.

Jei vaikas yra neramus, liūdnas, piktas, jam reikia suaugusiojo. Jis taip elgiasi ne tik todėl, kad nori supykdyti mamą ir tėtį. Ne, tai jo būdas pranešti jiems, kad reikia atlikti užduotis. Šio požiūrio pripažinimas gali pakeisti vaiko reakciją į neigiamą patirtį. Kad augantis kūdikis išmoktų nusiraminti visą gyvenimą, tėvams svarbu pripažinti savo emocijas. Nedrauskite jiems. Juk jausmai yra tikri. Reikia išmokti juos išreikšti.

Trečias žingsnis: empatiškas klausymasis

Atkreipkite dėmesį į jautrų mažylį ir stebėkite jo veido išraišką, kai jis yra „blogos nuotaikos”. Grįžkite į vaikystę, pabandykite įsivaizduoti, ką dabar jaučia vaikas. Neskubėkite pradėti pokalbio. Pabandykite išreikšti savo emocijas trumpomis frazėmis: „tau liūdna”, „tau skauda”, „tau liūdna”, „tai neatrodo teisinga”. Nebetęskite; padarykite pertrauką. Psichologijoje šis metodas vadinamas „simpatiniu klausymu”. Stenkitės suprasti, ką jaučia jūsų kūdikis.

Jei užduosite klausimą „Kodėl tu nusiminęs”, galite neišgirsti atsakymo, ir ne todėl, kad vaikas yra „nelaimingas”, o todėl, kad yra „nelaimingas”. Jam tiesiog sunku tai suprasti. Jei įtrauksite nedideles „man žinutes” apie tai, ką matote, ir padarysite akimirką pauzę, vaikas atliks vidinį pratimą, analizuos patirtį.

Ketvirtas žingsnis: išreikškite emocijas žodžiais

Pasidalykite savo jausmais vaikui suprantamu būdu, neperkraudami jo detalėmis. Išmokykite jį įvardyti savo jausmus. Tai padeda nusiraminti. Gyvenime vaikai išsigąsta, kai susiduria su neigiamais jausmais ir sulaukia kitų žmonių priekaištų. Jei užduodate klausimus: „Kodėl taip elgiatės??”, „Kodėl tu nieko neklausai??”ir problema nebus išspręsta. Jūsų vaikas negali atsakyti. Šiuo metu jam reikia bendravimo su mama ir tėčiu, jų paramos, dalyvavimo. Jei vaiko būseną įvardysite žodžiais „tu esi liūdnas”, „tu esi piktas”, „tu esi nelaimingas”, jis išblaškys savo dėmesį. Jis suprantamas. Viskas, kas buvo nesuprantama, turi vardą.

Taigi, anksčiau vaikas kovojo su savo jausmais vienas, bet dabar jie išaugo į visiems žmonėms bendrus rūpesčius. Jis pradeda suprasti, kad jei kiti gali su jais susidoroti, tai ir jis gali. Be tėvų paramos vaikai negali padaryti tokios išvados. Plėsdami žodžius galite išmokti atpažinti emociją. Jei vaikas iš pykčio šaukia, kad nekenčia mamos, vadinasi, jis nesupranta, kas jam kelia nerimą. Parodžius empatiją, vaikų pykčio priepuoliai nurimsta. Kai tik kūdikis išmoks išreikšti savo jausmus kalba, jis galės pats save nuraminti.

Penktas žingsnis: įveskite suvaržymus

Paskutiniame emocinio ugdymo etape įvedamos ribos:

1. Įvesti draudimą atlikti tam tikrus veiksmus nuo ankstyvo amžiaus.Paaiškinkite vaikui, kad problema yra ne jausmai, o elgesys. Jei jis pradeda kovoti apimtas pykčio, pasmerkite kovą kaip veiksmą, o ne pyktį kaip emociją.
2. Nustatykite tikslus. Kai kūdikis nurims, sužinokite, ko jis nori.
3. Apsvarstykite sprendimą. Jei vaikas jau gali išreikšti savo emocijas žodžiais, pasiūlykite jam smegenų šturmo sesijas. Tegul jis pateikia emocijų išlaisvinimo galimybes, kurios neprieštarauja socialinėms normoms. Aptarkite tai.
4. Įvertinti siūlomą sprendimą.Užduokite vaikams klausimų, ar tai sąžininga.
5. Pasirinkite tokį elgesį,Įsitikinkite, kad nustatėte abiem pusėms priimtinas taisykles, bet nenustatinėkite savų. Net jei jo metodas neveiksmingas, jis turi teisę suklysti. Tada įgyvendinkite kitą sprendimą.

Aiškiai paaiškinkite vaikui, kad jo emocijos neturėtų žeisti jo aplinkos. Ieškoti priimtinų problemos sprendimo būdų. Jums gali prireikti apsilankyti pas psichologą, kad išmokytumėte vaiką susidoroti su savo jausmais nekenkiant sau ir kitiems.

Tik bendraudami su jautriais vaikais galite užmegzti su jais ryšį. Jei jis (ji) taps diktatoriškas (-a), baudžiantis (-a), grasinantis (-a), situacija tik pablogės. Padėkite vaikui mokydami jį pažinti savo emocijas. Pasakykite jam, kad kiekvienas turi teisę į bet kokias emocijas. Taip jis išmoks bendrauti su kitais neprarasdamas savo asmenybės ir supras, kad yra mylimas.