Piešimo nauda vaikams – poveikis vystymuisi

Suaugusiajam, kuris dar nėra „įsitraukęs”, vaiko piešiniai atrodo mažai prasmingi, kai kūdikis stengiasi ką nors imituoti. Tačiau perskaičius šį straipsnį tokiems žmonėms turėtų tapti aišku, kad gebėjimas mąstyti ir analizuoti, pasitelkiant smegenų išteklius ir pajėgumus, yra labai susijęs su tokiais vizualinės kūrybos bandymais.

Piešimo naudą patvirtina ne tik tėvų, pedagogų ir tėvų patirtis, bet ir moksliškai įrodyti šios srities tyrimai.

7 moksliniai argumentai už vaikų piešimą

Smulkiosios motorikos įgūdžių lavinimas

Smulkiosios motorikos įgūdžių ugdymas, siekiant sėkmingo kalbos vystymosi ankstyvaisiais metais, yra žinomas daugeliui tėvų, tačiau tuo viskas nesibaigia. Mokymasis atlikti nedidelius, bet įvairius pirštų judesius padeda lavinti daugelį įgūdžių. Teksaso A M universiteto tyrimų grupė atliko keletą eksperimentų su vaikais, kurie atliko piešimo užduotis. Tyrimo metu nustatyta, kad kuo geriau vaikui sekėsi piešimo įgūdžių kokybė, tuo geriau sekėsi piešti:

1. Jo kaligrafija ir apskritai gebėjimas rašyti pagerės;

2. aukštesni vestibulinių savybių, tokių kaip koordinacija, pusiausvyros pojūtis ir judesių vikrumas, rezultatai;

3. platesni erdvinio mąstymo gebėjimai ir bendras kūrybiškumas.

Be to, šiame tyrime ekspertai taip pat nustatė ryšį tarp pieštuko įgūdžių ir gebėjimo pieštuku nupiešti paveikslėlį bei gebėjimo atitinkamai planuoti.

Piešimo poveikis kalbai

Mokant rašymo žymekliu ir pieštuku įgūdžių, galima pasiekti dar du svarbius tikslus:

1. Žmogaus pirštų galiukuose yra labai daug lytėjimo receptorių. Kuo platesnis diapazonas ir įvairesni signalai, tuo anksčiau pradeda vystytis ir stiprėti nerviniai ryšiai smegenų kalbos srityje, nes ši sritis yra netoli srities, kuri gauna signalus iš rankų receptorių. Kuo labiau stimuliuojama ši smegenų sritis, tuo didesnis poveikis nervinių jungčių, atsakingų už kalbos vystymąsi, aktyvinimui.

2. Be to, piešimo procesas labai skatina vaiką būti aktyvesnį žodžiu. Vaikai turi poreikį kalbėti apie tai, ką jie nori vaizduoti, ir gauti grįžtamąjį ryšį apie tai, kai tai parodo. Suaugusieji turėtų aktyviai dalyvauti diskusijose apie piešimą, užduodami pagrindinius ir papildomus klausimus bei domėdamiesi vaiko veiksmais. Taip suaugusieji ugdo vaikų kalbos raidą ir kūrybinį mąstymą.

Intelekto ugdymas per piešimą

Tokių mokslininkų kaip K. Lamprecht, G. Luca, Z. Levinstein, J. W. Levinstein, J. Z. Levinstein, J. Z. Levinstein ir J. W. Levinstein (red.) yra gerosios praktikos pavyzdžiai. Ruma, K. Ricci, C. Byulla, dar XIX a. pabaigoje buvo išsamiai aiškinama, kad pats paveikslas yra sudėtingas aukštesnės žmogaus intelekto veiklos produktas, kuris formuoja. Ši veikla grindžiama intensyviais mąstymo procesais, susijusiais su smegenų poreikiu palyginti ir sugretinti daugybę modelių, darant asociatyvias išvadas su tikrove per stebėjimą, todėl vaikas, net ir būdamas labai mažas, turi susikurti kuriamo vaizdo koncepciją.

Ši veikla susijusi su intuityviu asociatyvaus mąstymo formavimusi, kuris vėliau plėtoja logines dedukcijas. Taigi pirmieji kontūrai, nors ir labai panašūs į objektą, kurį vaikas bandė pavaizduoti, jau yra nemažas žingsnis šia kryptimi. Lengvai pasiekiamas namuose, be jokių papildomų pamokų vaikui.

Piešimas ir atmintis

Kitas svarbus vaiko piešimo bonusas yra jo atminties vystymasis. Net paprasčiausias bet kokio objekto piešinys įjungia atmintį, kad prisimintumėte, kaip jis turėtų atrodyti. Procesas, kuris apima atmintį, asociatyvius vaizdinius ir dėmesį, vadinamas konceptualiuoju vizualizavimu, o piešimas be jo neįmanomas. Būtent atmintis aktyviausiai dalyvauja piešiant.

Todėl kuo daugiau laiko vaikas praleidžia dirbdamas su dažais, flomasteriais, kreidelėmis ir kitomis „vizualinio meistriškumo priemonėmis”, tuo daugiau laiko bus skiriama atminčiai lavinti, kuri atkurs visas vaizdo detales, kad galėtų jas perkelti į piešinį.

Piešimas ir kūrybinis mąstymas

Žodis „kūrybiškumas” į mūsų kasdienį gyvenimą atėjo palyginti neseniai. Tačiau tos savybės, apie kurias kalbėjo žinomas praėjusio amžiaus 30-40-ųjų metų sovietų mokslininkas ir psichologas L.. Šiam apibrėžimui galima priskirti Vygotskio darbus, kuriuose jis aprašė vaikų piešimo procesą kaip formuojantį jų vaizduotę ir fantazijos vystymąsi.

Jis ypač pabrėžė žaismingos akimirkos svarbą. Norėdamas ką nors pavaizduoti, vaikas turi turėti ryškią emocinę idėją ar istoriją, kurią galėtų nupiešti. Tada jis pasidalina ja su suaugusiuoju ir tikisi grįžtamojo ryšio.

reaguoja informacija ir turės įtakos šio labai kūrybiško mąstymo plėtrai. Jei ignoruosite piešinį arba pasitenkinsite keliomis pagiriamosiomis frazėmis, negalite tikėtis jokios kūrybinės dinamikos savo vaiko vaizduotėje. Jei žmogus dalyvauja, aktyviai domisi tema ir vėliau padeda kurti naujas temas eskizams, šia kryptimi galima pasiekti neblogų rezultatų.

Erdvinis suvokimas ir piešimas

Piešimo ir kopijavimo įgūdžiai atsiranda vėliau, o gebėjimas atkartoti piešinių modelius yra vienas iš pasirengimo mokyklai požymių. Norėdami ką nors nutapyti patys, turite „įjungti” vaizduotę.

Tai, kas mums apibūdinama kaip paprastas žodis, iš tikrųjų apima labai sudėtingus procesus smegenyse, kurios turi susieti priežasties ir pasekmės ryšius. kurie savo ruožtu yra pagrįsti erdvės suvokimu ir netgi orientuoti laike.

Kaip matyti iš 2019 m. konferencijos „Mokslas ir visuomenė” pranešimų, piešimas ir dailės terapija šiuo metu laikomi veiksminga ir aktualia priemone net regos sutrikimų turintiems vaikams.

Taip pat ekspertai teigia, kad dauguma vaikų, kurie mėgsta daug piešti, užaugę pasižymi gebėjimais mokytis tiksliųjų mokslų – nuo matematikos iki fizikos, taip pat gamtos mokslų – nuo chemijos iki geografijos.

Piešimo poveikis savigarbai

Daugeliu atžvilgių suaugusieji tikrai pamiršo, ką reiškia būti vaiku. Todėl dažnai, kai vaikas su tam tikru pasididžiavimu demonstruoja savo „nemirtingą drobę”, ant kurios nelabai aišku, kas pavaizduota, suaugusiųjų reakcija būna labai nepageidautina.

Meno terapijos specialistai teigia, kad suaugusieji turi nedviprasmiškai pagirti ir palaikyti vaiko pastangas ir siekius, o ne kritikuoti jo meninius gebėjimus. Tokiu atveju vaiko savigarba ir pasitikėjimas savimi formuosis tinkamai.

Išpūstas vaiko savęs vertinimas iki mokyklinio amžiaus yra žinomas vaikų psichologijos faktas. Vaikui augant, jo savivertė atitinka adekvatų savęs suvokimą visuomenėje. Vaikas turėtų galvoti apie save kaip apie geriausią ir čempioną!

Tarpdisciplininio mokslinio forumo „Empiriniai menų tyrimai” ekspertai mano, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai neturėtų būti specialiai mokomi piešti. Tai, ką jie vaizduoja, yra jų asmenybės bruožų, emocijų ir patirties atkartojimas, o ne bandymas tiksliai atvaizduoti juos supantį pasaulį.

Kokio amžiaus reikėtų pradėti „pasinerti į tapybą”?

Reikėtų vengti pernelyg didelės skubos sprendžiant piešimo klausimą. Dauguma ekspertų pataria supažindinti kūdikį su piešimu ne anksčiau kaip po aštuonių mėnesių, jei kūdikis galės drąsiai sėdėti. Iš karto būtina pritaikyti, kad karapuz bus dirvožemio aplink, ir tai geriau pradėti „tapybos praktiką” su pirštų dažais, popieriaus lapas yra geriau pasiimti kaip didelio formato.

Daugelis psichologų, praktikuojančių dailės terapiją, laikosi nuomonės, kad nepageidautina mokyti vaiką iki mokyklinio amžiaus vaizduoti aplinkinio pasaulio objektus – debesis, gėles, namą ar geometrines figūras, kad jie neprarastų piešimo nuotaikos.

Ikimokyklinio amžiaus vaikas vis tiek negali piešti pagal šabloną. Ilgą laiką, kol vaikas pasiekia kitą amžiaus „šuolį” savo mąstyme, kuris įvyksta 7-8 metų amžiaus, piešimas yra būdas perduoti vaikams savo regimuosius ir lytėjimo įspūdžius, gautus iš vaizduojamo objekto ir užfiksuotus atmintyje apie jį. Jaunesnis nei 7-8 metų vaikas piešia „iš atminties”, o ne „iš natūros”. Jei kai kurios daikto ar, pavyzdžiui, žmogaus veido detalės nėra įsiminusios šio amžiaus vaikų atmintyje, jie jas praleis piešinyje, kad ir kaip stengtumėtės prieš juos sukti vaizdą ar patį veidą.

Laikas, kai vaikas tik pradeda įvaldyti „meną”, vadinamas piešimo laikotarpiu ir skirstomas į amžiaus tarpsnius. Svarbu vengti blokuoti šiuos vaiko procesus:

1. Piešiniai yra chaotiški,– iki vienerių metų. Laikotarpis, kai vaikas vos išmokęs laikyti pieštuką tiesiog baksnoja juo į popieriaus lapą, nuoširdžiai džiaugdamasis, kad pieštukas palieka žymę. Šiuo laikotarpiu vaiko artimieji suaugusieji turėtų suteikti jam stiprų teigiamą grįžtamąjį ryšį ir skatinti jį daryti tolesnę pažangą „vaizduojamojo meno” srityje.

2. Piešinukai tampa apvalūs, – 1-2 metų amžiaus. Tai laikas, kai vaikas pradeda atpažinti ryšį tarp savo sąmoningų judesių ir to, kas atsiranda kontroliuojant popieriaus lape iš pieštuko. Dėl to turime, – apskritimus, linijas ir skritulėlius su brūkšneliais. Jei suaugusieji bandys skubėti ir bandys išmokyti vaiką teisingai piešti objektus šiame amžiuje, pvz., kvadratinį namą, apvalią saulę, vaikui bus užblokuotas vaizdinis mąstymas.

3. Piešiniai pereina į „pažengusiųjų” kategoriją,– 3 metų amžiaus, rečiau 2. Paskutinis laikotarpis prieš pradedant kurti piešinį, kuris taps realaus pasaulio atvaizdu. Ji paprastai prasideda prieš pat pirmąją „trejų metų amžiaus krizę”, kai vaikas pakeičia savo mąstymą ir pradeda suvokti save kaip atskirą nuo pasaulio.

Piešiniuose, linijose ir netaisyklinguose apskritimuose jis pradeda atrasti reikšmes ir priskirti joms prasmes bei interpretacijas. Kad piešimo procesas ir toliau teiktų vaikui džiaugsmą ir malonumą, suaugusieji turi skatinti jo savigarbą. Namuose ant sienos pakabinkite „jo darbą”, net jei tai tik „nieko ypatingo” piešinys. Žavėkitės jais ir didžiuokitės jais, rodykite juos visiems savo draugams ir pažįstamiems, kurie atvyksta į svečius.

Sąmoningas noras pavaizduoti tikrąją aplinkinio pasaulio objektų išvaizdą bus siejamas su kita amžiaus krize 7-8 metais ir naujais vaiko mąstymo pokyčiais. Visus augimo etapus ir su jais susijusius mąstymo pokyčius galima rasti psichoterapeuto A.Žr. Kurpatovo knygą.

Šiame etape vaikas turi gauti suaugusiojo darbo įvertinimą, kad galėtų pagerinti savo rezultatus. Šiame amžiuje galima apsvarstyti, ar tikslinga pradėti lankyti piešimo pamokas profesionaliai, meno studijų grupėje, dailės studijoje ar meno mokykloje.

Šis straipsnis parengtas remiantis šiomis knygomis: Vygotsky L.. „Vaizduotė ir kūrybiškumas vaikystėje”, A. Kurpatovas, Laimingas vaikas. Visuotinės taisyklės „ir RK Solnyško vaikų globos namų pedagogų darbo ir pedagoginės praktikos medžiaga.