10 įdomiausių Afrikos genčių

*Pagal redaktorių nuomonę – geriausiųjų apžvalga. Apie atrankos kriterijus. Ši medžiaga yra subjektyvi, o ne reklama ir nėra pirkimo vadovas. Prieš pirkdami turėtumėte pasikonsultuoti su specialistu.

Iš visų mūsų pasaulio dalių Afriką tikrai galima laikyti pačia įvairiausia, paslaptingiausia ir kontrastingiausia. Nepaisant civilizacijos pažangos, lydinčios globalizmo atsiradimą, dešimtys milijonų vietinių afrikiečių, kaip ir jų tolimi protėviai, tebegyvena genčių. Žemyne yra beveik trys tūkstančiai tokių genčių, daugelis jų laikosi savų papročių ir religinių praktikų. Kai kurių aborigenų gyvenimo būdas toks įdomus, kad į juos atvyksta turistai iš viso pasaulio, norintys prisiliesti prie primityvios egzotiškos kultūros. Siūlome susipažinti su dešimčia unikalių Afrikos genčių, kurių pažinimas stebina ir kartais šokiruoja civilizuotą pasaulį.

Labiausiai stebinančių Afrikos genčių reitingas

Hadzabe

Įvertinimas: 5.0

Hadzabe arba Hadza – maždaug dviejų tūkstančių žmonių gentis, gyvenanti Tanzanijos šiaurėje, netoli Ejasio ežero. Jie kalba savo kalba, gyvena toli nuo kitų genčių ir dažniausiai bendrauja tik tarpusavyje. Toks atsiskyrimas leido jiems ne tik išsaugoti savo tapatybę, bet ir apsisaugoti nuo ŽIV epidemijos ir kitų ligų, kurios galėtų būti perduodamos tarp genčių. Kaip ir šimtus metų, hadzai yra medžiotojai ir rinkėjai. Jei medžiojami stambūs medžiojamieji gyvūnai, tik patinai, pavieniui arba nedidelėmis grupėmis. Jie naudoja lanką ir strėles su akmeniniais antgaliais. Kad medžioklė būtų efektyvesnė, medžiotojai strėles padengia nuodais, pagamintais iš nuodingų augalų, kurių gausu jų gyvenamojoje aplinkoje. Įprasta stovykloje nužudytą grobį padalyti visiems po lygiai. Tiek vyrai, tiek moterys užsiima rinkimu; rinkėjų rasti produktai, tokie kaip paukščių kiaušiniai, vaisiai, uogos, šaknys ir laukinis medus, sudaro didžiąją dalį skurdaus genčių gyventojų maisto raciono. Hadžabe apsigyveno atskiromis grupėmis, migruodami iš vienos vietos į kitą. Jų pastogė yra nameliai iš žolės ir šakelių, nors sausuoju metų laiku daugelis jų mieliau miega po atviru dangumi. Gentyje beveik nėra aiškios socialinės hierarchijos, tik tie, kurių nuomonė turi lemiamą reikšmę dėl jų asmeninių savybių ir nuopelnų. Moterys yra labai gerbiamos ir populiarios tarp sėkmingų medžiotojų, kurie atneša daug grobio. Šios genties nariai gyvena aktyvų gyvenimą, per dieną nueina nuo penkių iki devynių kilometrų. Nepaisant to, jie taip pat mėgsta užsiimti veikla lauke, pavyzdžiui, šokti ir dainuoti.

Masai

Įvertinimas: 4.9

Masajų tauta gyvena savanoje, pasienio teritorijoje, kuri apima pietinę Keniją ir vakarinę Tanzaniją. Šioje gentyje iš viso gyvena šiek tiek mažiau nei milijonas gyventojų. Nuo seno garsėjantys drąsa, masajų pagrindinė veikla yra ne medžioklė, o gyvulininkystė. Karvės vaidina svarbiausią vaidmenį genties gyvenime; nuo jų skaičiaus priklauso genties narių turtingumo lygis. Pasak masajų tikėjimo, praeityje lietaus dievas jiems dovanojo galvijus, todėl visos aplink esančios karvės teisėtai priklauso jiems. Praeityje buvo daug konfliktų su kitomis Afrikos gentimis, kai masajų gentys bandė „susigrąžinti savo nuosavybę”, tačiau šiandien tradicija vogti galvijus pamažu tampa praeitimi. Karvių dėka gentis turi pieno ir pagrindinę statybinę medžiagą – sausą mėšlą, iš kurio lipdo namelių sienas. Jie taip pat geria karvės kraują, išgaudami jį specialiu būdu: plona strėle gyvulio venoje padaroma tvarkinga skylutė, iš kurios kraujas surenkamas į mažą moliūgo buteliuką, po to žaizda uždengiama mėšlo skiaute. Prieš vartojimą kraujas paprastai sumaišomas su pienu. Tačiau genties nariai karves mėsai skerdžia labai retai, nes mano, kad šie gyvuliai pernelyg vertingi, kad juos valgytų. Genties kasdienybė labai priklauso nuo tradicijų. Berniukai nuo vaikystės mokosi ganyti galvijus, o mergaitės prižiūri namelį ir gamina maistą; šis pasidalijimas tęsiasi visą gyvenimą. Suaugusį žmogų lydi iniciacijos apeigos, kurios apima ritualinį mušimą, o vėliau ir vyrų, ir moterų apipjaustymą. Masajų gyventojai pasižymi išskirtiniu grožio pojūčiu: abiejų lyčių atstovai nešioja sunkius papuošalus, kurių ausų lezgeliai siekia beveik iki pečių, o moterys skutasi galvas. Neįprasta jų laidotuvių tradicija: kai miršta suaugęs genties narys, jo kūnas paliekamas lauke laukiniams žvėrims, nes taip masajai gerbia gyvybės ratą gamtoje.

Vadoma

Įvertinimas: 4.8

Pirmasis žmogus, atradęs žmonių gentį, kurios kojos panašios į stručio, buvo XIX a. antroje pusėje gyvenęs amerikiečių tyrinėtojas Paulas du Chayyu. Grįžęs iš kelionės po Afrikos žemyną, jis išleido knygą, kurioje aprašė savo susitikimą su vadomais. Tačiau ne visi mokslo bendruomenės nariai tikėjo tokiu reiškiniu. Tai buvo patvirtinta po to, kai gerbiamas etnografas Buster Phillips, kuris taip pat lankėsi sapadų, stručių tautos, buveinėje, paskelbė straipsnį. Mažiau nei tūkstantis žmonių Zambezės upės slėnyje Zimbabvės šiaurėje. Maždaug 25 proc. genties atstovų turi tik du išorinius kojų pirštus, o trijų vidurinių kojų pirštų trūksta nuo pat gimimo. Nykštys ir mažasis pirštas yra neįprastos formos ir labai ilgi. Šios anomalijos, vadinamos ektrodaktilija, priežastis – genetika: vienas iš vadų protėvių turėjo turėti tokią savybę ir, atsižvelgiant į draudimą tuoktis tarp genčių, ji greitai paplito bendruomenėje. Įstatymas, kad berniukai ir mergaitės gali rinktis partnerį tik iš genties, galioja iki šiol ir yra atidžiai stebimas genties vyresniųjų. Kad ir kaip būtų keista, sapadiečiai neprieštarauja savo įprastam gyvenimo būdui, kurio esmė – ganymas, medžioklė, žvejyba ir rinkimas.

Kalenjin

Įvertinimas: 4.7

Kalenjin, daugiausia Rift Valley provincijoje, Kenijoje. Nedidelis jų skaičius taip pat aptinkamas kaimyninėse šalyse – Tanzanijoje ir Ugandoje. Genties gyventojų skaičius viršija tris su puse milijono. Kalendžinai savo vardą gavo tik XX amžiuje, anksčiau jie buvo vadinami tiesiog „nandi kalbančiomis gentimis”. Mokslininkų tyrimų duomenimis, bet kuris vidutinis šios genties narys yra greitesnis už daugumą kitų pasaulio žmonių. Tai patvirtina faktai. Gali užtekti vos kelių mėnesių sunkių treniruočių, kad kalenjinas galėtų varžytis su profesionaliais bėgikais. Tie, kurie yra pakankamai ambicingi, kad galėtų užsiimti didžiuoju sportu, paprastai pasiekia puikių rezultatų. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Kenijos sportininkai iškovojo dešimt olimpinių bėgimo medalių, iš kurių septynis laimėjo kalenjinų bėgikai. Tokių „supergalių” paslaptis slypi genetiniame polinkyje, taip pat vietinių gyventojų gyvenimo būde ir mityboje. Nuo ankstyvos vaikystės genties nariai dalyvauja tolimame jodinėjime galvijais, o tai prisideda prie jų ištvermės. Jų mitybos racione yra patiekalas ugali, turintis didelę energinę vertę. Be piemenavimo, gentis verčiasi žemdirbyste, augina arbatą. Šių „supergalių” paslaptis – genetinis polinkis, taip pat genties gyvenimo ir maitinimosi būdas.

Mursi

Įvertinimas: 4.6

Mursiai gyvena Etiopijoje, netoli sienos su Pietų Sudanu. Iš viso jų yra apie septynis su puse tūkstančio. tradicinis afrikietiškas gyvenimo būdas: vyrai gano gyvulius ir saugo gyvenvietės ribas, o moterys augina vaikus, gamina maistą, neša vandenį ir atlieka daugelį kitų darbų kaime. Šiuos žmones išskiria daugybė keistų ir žiaurių papročių, kurių jie laikosi jau šimtus metų. Mursi kariai ne tik noriai žudo priešus, bet ir kiekvienas toks nužudymas, jų supratimu, prideda žmogui šlovės, ir tai įrodo specialūs randai, rodantys nugalėtų priešų skaičių. Dėl nuolatinių klanų kovų (dažniausiai dėl ganyklų ir šulinių) gentainiai neišeina už savo kaimų ribų be Kalašnikovo automatų arba bent jau be sunkios ilgos lazdos, kuria jie nuo vaikystės mokosi kovoti. Mursiai turi keletą mistinių apeigų, kurių metu jų žmonos, vartodamos narkotines žoleles, įveda savo vyrus į transą, o paskui juos nunuodija stipriais nuodais. Tada vyriausioji genties šventikė apeina namelius ir duoda vyrams priešnuodį. Taip jie pagerbia savo pagrindinę dievybę – mirties dvasią, vadinamą Jamda. Jie taip pat žinomi dėl to, kad apatinėje lūpoje nešioja molinius diskus. Merginos tokius papuošalus pradeda nešioti nuo 20 metų ir tai daro visiškai savanoriškai. Jauna moteris su iki 12 cm skersmens lėkšte ir dviem išmuštais apatiniais dantimis (kad netrukdytų diskui) laikoma pavydėtina nuotaka, už kurią jaunikis turės sumokėti gražią išpirką.

Himba

Įvertinimas: 4.5

Himba gyvena šiaurės Namibijoje ir yra klajoklių tauta, kurią sudaro iki 50 000 žmonių. Pagrindinis jų užsiėmimas – galvijų auginimas. Svarbiausiu gyvūnu laikomos karvės, duodančios pieną, kuris sudaro genties mitybos pagrindą. Karvės taip pat tarnauja kaip savotiška universali valiuta ir kartu genties nario statuso rodiklis. Mėsą himbai valgo labai retai, tačiau kaip augalinį maistą vartoja šaknis, kukurūzus ir soras. Vaisiai ir daržovės neauga uolėtoje žemėje, atšiauriame Cunenės provincijos klimate, kuriame vyrauja iki 60 laipsnių karštis ir staigūs temperatūros kritimai. Sunkiausia čia – vanduo, todėl beveik visas grynas vanduo naudojamas gėrimui ir maistui ruošti. Kad oda būtų švari ir apsaugota nuo saulės, himbai kasdien ją tepa specialiu aliejaus, augalų ekstraktų ir maltos vulkaninės pemzos mišiniu. Vakare jie nubraukia išdžiūvusį tepalą ir nuo odos pašalina nešvarumus bei plaukus. Moterys taip pat dengia plaukus šiuo mišiniu, iš anksto surišdamos juos į dredus ir pridėdamos svetimų plaukų (dažniausiai „dovanotų” savo vyrų). Be to, himbų moterys ant kaklo, rankų, kulkšnių, juosmens ir plaukų nešioja daugybę pačių pasigamintų apyrankių. Jie rengiasi ožkų odos sijonais, papuoštais kriauklėmis. Tipišką genties gyvenvietę sudaro pinti kūgio formos namai, dengti purvu ir mėšlu. Himba šeimos papročiai neapima santuokinės ištikimybės, bet yra paprotys keistis žmonomis per įvairias šventes.

Karo

Įvertinimas: 4.4

Maža, bet spalvinga Afrikos gentis, kurią sudaro apie tūkstantis žmonių, gyvenančių pietų Etiopijoje ir garsėjančių pomėgiu dažytis kūną ir gaminti papuošalus. Nuo mažens genties nariai nešioja karolius, gėlių girliandas ir net vabzdžių sparnų vėrinius. Dažydami savo kūnus augaliniais dažais, karosai renkasi geometrines figūras: spirales, apskritimus, juostas. Veidas taip pat nepaliekamas be priežiūros. Tepama kaukė, pagaminta iš molio, juodosios anglies, kreidos ir kitų ingredientų mišinio. Kūnas puošiamas viskuo, ką pavyksta rasti, pavyzdžiui, džiovintomis moliūgų puselėmis, kukurūzų burbuolėmis, plunksnomis ir pan. Moterys mėgsta nešioti daug ilgų karoliukų ant kaklo, tačiau auskarai labiau paplitę tarp vyrų. Labiausiai mada besirūpinantys genties nariai taip pat persipjauna apatinę lūpą ir į skylutę įsideda mažą lazdelės gabalėlį. Kasdienį karosų gyvenimą sudaro ganymas ir medžioklė, nors pastaruoju metu vyrai vis dažniau keliauja dirbti į netoliese esančius miestus. Moterys lieka namie ir rūpinasi namų ruoša, ypač kailių išdirbimu. Afrikos gentis praktikuoja poligamiją; vyras gali imti tiek žmonų, kiek gali aprūpinti, paprastai ne daugiau kaip dvi ar tris.

Hamer

Įvertinimas: 4.3

Etiopijos Omo upės slėnyje gyvenančioje afrikiečių Hamerių gentyje gyvena šiek tiek daugiau nei 40 000 žmonių. Pagrindinis jų užsiėmimas – ganymas, tai iškalbingai rodo vietinė kalba, kurioje, pavyzdžiui, yra net trisdešimt naminių gyvulių odos spalvos ir tekstūros apibrėžimų. Visus genties gyvenimo etapus griežtai reglamentuoja tradicijos. Vyrų paauglystę lydi įšventinimo ritualas, kurio metu jaunuolis turi keturis kartus iš eilės perbėgti per stovinčių karvių nugaras, taip parodydamas savo vikrumą ir drąsą. Tik po to jis bus laikomas tikru vyru ir galės vesti. Jei nepavyks, jaunuolis turės laukti visus metus, kad galėtų bandyti dar kartą. Prieš ištekėdamos genties merginos patiria dar sunkesnį išbandymą. Pagal paprotį jos vienai dienai atsiskiria nuo vyrų ir geria alkoholinį gėrimą, vadinamą bordei, kad įgytų drąsos. Ryte pas juos ateina jauni berniukai ir mergaitės, o jų būsimieji sužadėtiniai atsako plakdami juos medinėmis lazdomis. Galiausiai dauguma moterų ant savo kūno palieka randus, kurie būsimiems vyrams kelia pasididžiavimą ir vertę. Tačiau ne visi gali sau leisti susituokti su Hameros, nes turi sumokėti merginos tėvui nuo septynių iki dešimties karvių išpirką. Be randų mados, genties nariai paprastai yra gerai prižiūrėti. Moterys į plaukus reguliariai deda specialų plaukų mišinį ir pina pynes, o populiarūs papuošalai – apyrankės ir karoliai. Kasdienis dantų valymas augalų stiebais taip pat laikomas normaliu reiškiniu. Hameriai taip pat yra kūno tapybos meno meistrai, kurių kiekvienas piešinys turi tam tikrą reikšmę.

Guerero

Įvertinimas: 4.2

Didžioji dauguma Afrikos genčių apsirengia minimaliai, ir tai nenuostabu, atsižvelgiant į karštą atogrąžų klimatą. Tačiau yra ir išimčių, pavyzdžiui, Guereros, kurie išsiskiria puošniais Viktorijos laikų stiliaus drabužiais. Gentyje gyvena apie 240 tūkst. gyventojų, kurie verčiasi gyvulininkyste, prekyba ir amatais. XX a. pradžioje Guereros buvo naudojami kaip vergai Vokietijos kolonijinių pajėgų, kartas nuo karto sukildavo, galiausiai iškovojo nepriklausomybę, bet per karą prarado 80 proc. gyventojų. Tada krikščionių misionierių atvežti madingi drabužiai tapo neatsiejama genties kultūros dalimi. Svarbų vaidmenį suvaidino ir tikėjimas, kad kas dėvi priešų drabužius, tas atima iš jų jėgą. Šiandien herero moterys dažniausiai vilki spalvingas, ilgas lopais margintas sukneles plačiomis rankovėmis. Įvaizdį papildo specialios kepurės, primenančios buivolų ragus. Beje, šis drabužis taip pat tarnauja kaip tam tikras gerovės simbolis: kuo turtingesnis vyras, tuo ilgesni jo žmonos galvos apdangalo „ragai”. Per šventes ir laidotuves vyrai dėvi drabužius, sukurtus pagal XX a. 9-ojo dešimtmečio vokiečių karių uniformas. Drabužius rankomis gamina Guereros; jų gamybos meną genties moterys perduoda iš kartos į kartą.

Vodabe

Įvertinimas: 4.1

Wodabe yra klajoklių gentis, gyvenanti Afrikos Sahelio savanos regione, kuris apima Nigeriją, Kamerūną, Centrinės Afrikos Respubliką ir keletą kitų valstybių. Pavadinimas waterbe reiškia „tie, kurie gerbia draudimus”, o tai reiškia, kad laikomasi senovinių tradicijų ir ritualų. 45 000 gyventojų turinti tauta, gyvenanti daugiausia iš gyvulininkystės: zebu karvių, asilų ir kupranugarių. Šeimos dažniausiai poligamiškos; jei vyras turi pakankamai didelę bandą, jis gali sau leisti iki keturių žmonų. Santuokos laisvos, bet kuris iš sutuoktinių gali išsiskirti ir gyventi su kitu genties nariu. Nors tradiciškai šeimos sudaromos tėvų susitarimu, neretai vienas kitam patinkantys jaunuoliai susitaria. Jei jie pabėga ir spėja kartu pavalgyti, kol jų nepastebėjo nuotakos giminaičiai, santuoka laikoma sudaryta. Waterbe kultūra sukasi apie vyriško grožio kultą. Pavyzdžiui, nepatrauklus vyras gali leisti savo žmonai „išeiti” ir susilaukti vaiko su patrauklesniu gentainiu. Pagrindinė šventė – gerevol, vyrų grožio konkursas. Dalyvauja kelių klanų jaunuoliai, ryškiai dažantys veidus ir valandų valandas šokantys, demonstruodami ištvermę, lankstumą, baltus dantis ir gebėjimą atmerkti akis. Pagyvenusios genties moterys džiugina aktyviausius ir tyčiojasi iš atsiliekančiųjų. Konkurso pabaigoje trys merginos, tarsi konkurso žiuri, nurodo tris nugalėtojus. Po to vyksta puota, o sutemus nugalėtojai, jų „teisėjai” ir suporuotas genties jaunimas pasitraukia į savaną švęsti.