Ermitažo muziejus Sankt Peterburge – tai meno rūmai, kuriuose saugoma daug neįkainojamų šedevrų. Tai vienas iš penkių didžiausių ir penkiolikos lankomiausių meno muziejų planetoje. Ermitažą kaip privačią imperatorišką kolekciją įkūrė imperatorienė Jekaterina II; iš pradžių jis buvo įrengtas specialiame nedideliame priestatėlyje. Iš čia kilo ir pavadinimas, nes prancūziškai ermitažas reiškia „vienatvės vieta”. Laikui bėgant kolekcija labai išaugo, o 1852 m. ji tapo prieinama plačiajai visuomenei. Šiuo metu penkiuose pastatuose įsikūrusiame muziejuje eksponatų skaičius viršija tris milijonus. Ypač vertinga yra paveikslų kolekcija, kurią sudaro geriausių įvairių šalių ir epochų dailininkų darbai. Toliau pateikiama dvylika garsių paveikslų, kuriuos galima pamatyti Ermitažo muziejuje.
Garsiausių Ermitažo paveikslų apžvalga
| Nominacija | vieta | Darbas | įvertinimas |
| Garsiausių Ermitažo paveikslų apžvalga | 1 | „Apaštalai Petras ir Paulius”, El Greco | 5.0 |
| 2 | „Madonna Conestabile”, Rafaelis Santi | 4.9 | |
| 3 | „Absinto mėgėjas”, Pablo Picasso | 4.8 | |
| 4 | Rembrantas Harmensas van Reinas „Sūnaus palaidūno sugrįžimas” | 4.7 | |
| 5 | „Moteris, laikanti vaisių”, Paul Gauguin | 4.7 | |
| 6 | „Kompozicija VI”, Vasilijus Kandinskis | 4.7 | |
| 7 | „Moteris mėlynu drabužiu”, Thomas Gainsborough | 4.7 | |
| 8 | „Vaterlo tiltas. Miglos efektas, Claude Monet | 4.6 | |
| 9 | „Aktorės Jeanne Samarie portretas”, Pierre-Auguste Renoir | 4.5 | |
| 10 | „Liutnininkas”, Michelangelo Merisi da Caravaggio | 4.5 | |
| 11 | „Danaë”, Ticianas Vechellio | 4.5 | |
| 12 | „Madonna Benoit”, Leonardo da Vinci | 4.5 |
„Apaštalai Petras ir Paulius”, El Greco
Įvertinimas: 5.0
Dailininko, kurio tikrasis vardas buvo Domenikos Theotokopoulos, o slapyvardis – El Greco, kūryba pasižymi individualiu stiliumi. Juose susipina ispaniškojo renesanso manierizmas ir ekspresionizmas. Manoma, kad dailininkas vienas pirmųjų nutapė apaštalus Paulių ir Petrą kartu. Paveiksle vaizduojamos kontrastingos šių dviejų svarbių krikščionių asmenybių asmenybės ir dvasiniai pasauliai. Kontrastas leido meno kalba perteikti svarbius to meto religinius klausimus. Paulius vaizduojamas kaip stiprus ir ryžtingas žmogus, tvirtai laikantis ranką ant Šventojo Rašto, o jo žvilgsnis išduoda nepalaužiamą, beveik fanatišką pasitikėjimą. Priešingai, Petras įkūnija apmąstymus ir vidines abejones. Ši interpretacija labai skyrėsi nuo XVI a. pabaigos, kai buvo nutapytas paveikslas, Bažnyčios standartų, tačiau iš esmės ji atitiko Evangeliją. Apaštalas Petras garsėjo nepastovumu, o Paulius, kuris iš pradžių buvo aršus krikščionių persekiotojas, vėliau tapo tokiu pat aršiu krikščionybės gynėju.
Apaštalų mąstysenos skirtumus pabrėžia ne tik jų veido išraiškos ir pozos, bet ir spalvinga. Dailininkas išryškino Pauliaus atvaizdą naudodamas ryškius tamsiai raudonus drabužius, taip pat jo veidas įgavo sodresnę, gyvesnę spalvą. Kompozicijos visuma sukuria pakylėjimo ir nerimo atmosferą, būdingą visiems temperamentingiems El Greko kūriniams.
„Madonna Conestabile”, Rafaelis Santi
Įvertinimas: 4.9
Tai vienas ankstyviausių garsaus italų renesanso tapytojo darbų, kurį jis nutapė būdamas maždaug 20 metų, viešėdamas Perudžos mieste. Kunigaikščio Alfano Di Diamante užsakymas. Iš pradžių paveikslas buvo tiesiog „Madona su kūdikiu”; šiuolaikinis pavadinimas kilo nuo jo savininko Giovanni Conestabile, kuris paveikslą paveldėjo kartu su prabangiu palazzo. Šis šedevras į Rusiją pateko imperatoriaus Aleksandro II dėka, kuris jį nupirko kaip dovaną savo žmonai Marijai Aleksandrovnai.
Lyriškas moteriškas motinos, laikančios ant rankų kūdikį, atvaizdas Umbrijos (kaimyninio Italijos regiono Toskanos) kaimo fone. Madonos figūra, kurios pečius dengia šydas, puikiai atrodo apskrito paveikslo rėmuose. Kompozicija atrodo labai vientisa ir harmoninga dėl bendros veikėjų žvilgsnių krypties: motina ir vaikas žvelgia į knygą. Teigiama, kad Rafaelį įkvėpė prisiminimai apie gimtąją aplinką ir anksti mirusią motiną.
Pablo Picasso „Absinto mėgėjas”
Įvertinimas: 4.8
XX a. pradžioje prancūzų tapyboje buvo populiari ydų ir priklausomybių tema, ypač absento. Itin stiprus haliucinogeninis gėrimas tapo tikru Paryžiaus gražuolių fetišu. Be to, dvidešimtmetis dailininkas ką tik išgyveno „mėlynąjį periodą”, kurio metu daugiausia tapė vienatvės ir apleistumo kupinus paveikslus. Pagrindinis paveikslo veikėjas pavaizduotas su visu nepatrauklumu žmogaus, pasirinkusio savidestrukcijos kelią. Ji sėdi kampe, atsiskyrusi, vieninteliai jos palydovai – mėlynas sifonas ir stiklinė su žaliu gėrimu. Už jos ant sienos kabo veidrodis, atspindintis spalvingą išorinį pasaulį, tačiau ji mieliau renkasi savo fantazijas ir haliucinacijas, kurias sukelia svaigusis alkoholis.
Siužeto dramatizmą sustiprina iškreipti, pernelyg ilgi absento mėgėjos rankos pirštai, kuriais ji apkabina save, tarsi bandydama apsaugoti savo iliuzijas nuo tikrovės. Sustingusi nenatūralioje pozoje, ji tarsi tapo negyvu daiktu, susipynusiu su buteliu ir stiklu ant stalo… Šią simboliką perteikia tiek spalvų gama, tiek panašūs moters ir absento aparato kontūrai.
„Sūnaus palaidūno sugrįžimas”, Rembrantas Harmensas van Reinas
Įvertinimas: 4.7
Rembrantas nutapė daug paveikslų Biblijos temomis, tačiau vienas iš labiausiai atpažįstamų yra istorija apie atgailaujantį sūnų palaidūną, grįžtantį pas tėvą po to, kai pasisavino visą jo turtą. Šis šedevras buvo nutapytas vėlyvuoju dailininko, kuris į jį sudėjo ne tik sukauptą patirtį, bet ir sūnaus Tito netekties emocijas, laikotarpiu. Veikėjai drobėje necentruojami, o meistriškai išryškinami pasitelkiant šviesą. Paveiksle pavaizduotas klūpintis sūnus ir virš jo pasilenkęs tėvas, kurio laikysena ir išraiška rodo visišką atleidimą. Kontrastas tarp turtingos šeimos aprangos ir skurdžiai gyvenančio sūnaus drabužių labai ryškus.
Paveiksle žiūrovo dėmesys sutelkiamas ne tiek į įvykį, kiek į emocinę šios šeimyninės dramos dalyvių patirtį. Be tėvo ir sūnaus, paveiksle pavaizduoti dar keturi žmonės, kurių tapatybė vis dar yra paslaptis. Rembranto kūrinys įkvėpė garsųjį britų kompozitorių Benjaminą Britteną 1967 m. Jis jį trumpai pamatė per ekskursiją po tuometinį sovietinį Ermitažą ir sukūrė muzikinę operą „Sūnus palaidūnas”.
„Moteris, laikanti vaisių”, Paul Gauguin
Įvertinimas: 4.7
Filmas taip pat vadinasi „Eu haere ia oe”, o tai reiškia „Kur tu eini??”ir iš esmės tai yra frazė, kuria taitiečiai sveikinosi vieni su kitais. Gogenas paveikslą nutapė viešėdamas Polinezijoje, kur ieškojo įkvėpimo ir harmonijos su gamta. Egzotiška augmenija, kupina ryškių spalvų, salos gyvenimas ir unikali kultūra jam daro didelį įspūdį. Tačiau dailininką ypač žavėjo Taityje gyvenančios moterys, kurios nuo europiečių moterų skyrėsi savo paprastumu ir pirmykščiu grakštumu. Vienas iš tokių vietinių gyventojų pavaizduotas pirmame paveikslo plane, su žalsvu vaisiumi rankose (greičiausiai tai vandens indas). Kiti du sėdi šalia namelių, o dar vienas, laikydamas vaiką ant rankų, stebi iš tolo. Tai įprastas salos gyventojų kasdienio gyvenimo epizodas, tačiau Gogenas jame įžvelgia natūralaus gamtos ritmo įsikūnijimą.
Noras perteikti egzotiškų ir civilizacijos beveik nepaliestų kraštų grožį paskatino jį nukrypti nuo beveik visų tradicinės tapybos tradicijų ir taisyklių. Menininko sukurtas individualus stilius buvo susijęs su apibendrinimu, formos ir šviesos perteikimu naudojant kuo mažiau priemonių. Ryški paveikslo spalvų paletė atspindi karštos tropinės dienos atmosferą. O ramios, atsipalaidavusios žmonių pozos ir lapų raštai ant jų drabužių simbolizuoja dvasinę giminystę su aplinka, kurioje jie gyvena.
„Kompozicija VI”, Vasilijus Kandinskis
Įvertinimas: 4.7
Kandinskis buvo vienas pirmųjų abstrakcionistų pasaulyje. Rusų dailininko indėlis į šio tapybos stiliaus raidą toks didelis, kad jo darbams Ermitaže buvo skirtas atskiras kambarys. 1913 m. sukurta „Kompozicija VI” – vienas įdomiausių darbų, kurio ryškios spalvos ir laisvi teptuko potėpiai puikiai atspindi audringos naujos XX a. meno epochos pradžios dinamiką. Iš pradžių paveikslas buvo sumanytas po to, kai jis nutapė eskizą, paremtą bibliniu potvyniu. Tačiau vėliau Vasilijus nusprendė atsisakyti idėjos susieti su konkrečiu įvykiu, leisdamas žiūrovui savarankiškai interpretuoti ir prasmę, ir emocinį komponentą.
Beobjektis pasaulis paveiksle pasirodo kaip ritmiška kreivių, linijų ir spalvinių dėmių kaita. Pasak dailininko, drobėje yra du kompoziciniai centrai: rausvas kairėje pusėje, aplink kurį putoja mėlynos „bangos”, ir raudonai mėlynas, su šiurkščiais aštriais brūkšniais. Abstraktaus objekto vientisumą padėjo pasiekti šiurkščių ir lygių drobės plotų kaitaliojimas bei vienas kitam prieštaraujančių elementų balansavimas.
„Moteris mėlynu drabužiu”, Thomas Gainsborough
Įvertinimas: 4.7
Šis kūrinys laikomas geriausiu Ermitažo kolekcijoje. Nepaisant to, kad Gainsborough žavėjosi kraštovaizdžio temomis, jis pirmiausia išgarsėjo savo išskirtiniais romantiniais portretais. Manoma, kad paveiksle pavaizduota admirolo Boskaveno duktė kunigaikštienė Elžbieta Boforta. Pagrindinė dailininko ypatybė buvo ta, kad jis stengėsi atkurti ne tik grožį, bet ir modelio charakterio nuotaiką bei asmenybės bruožus, kad atvaizdas būtų kuo gyvesnis. Jo darbuose nėra baroko laikotarpio puošnumo. Paveikslas išsiskiria harmoninga spalvine gama, kurioje dera mėlyni ir pilki atspalviai. Jis nutapytas lengvais potėpiais, įvairaus tankumo ir formos, kartais tokiais plonais, kad per juos prasišviečia drobės audinys.
Ypatingą dėmesį patraukia aukštas ir sudėtingas peruko dizainas, užimantis didelę kompozicijos dalį – autorė atidžiai stebėjo šį madingą XVIII a. moters įvaizdžio elementą. Skrybėlė su stručio plunksnomis taip pat yra mados reikalas, kaip ir baltos pudros naudojimas kaklui, pečiams ir net krūtinei matinti, nes šviesi oda buvo laikoma esminiu aristokratijos atributu.
„Vaterlo tiltas. Miglos poveikis”, Claude Monet
Įvertinimas: 4.6
Prancūzų tapytojas Klodas Monė buvo vienas iš XX a. itin populiarios impresionistinės tapybos krypties pradininkų. Paveikslų ciklą Londono Vaterlo tilto tema jis pradėjo viešėdamas viešbutyje „Savoy”, iš kurio atsiveria vaizdas į Temzės upę. Eksperimentatorius ir avangardistas, Monet dažnai tyrinėjo atmosferos sąlygų galimybes dažais. Žinoma, jis nepraleido progos užfiksuoti garsųjį Didžiosios Britanijos sostinę gaubiantį rūką. Pradėjo Londone. Savo studijoje Prancūzijoje dailininkas baigė darbą iš atminties, perkeldamas savo emocijas, susijusias su miestu ir upe, o ne pamėgto peizažo kontūrus.
Į Klodo Monė paveikslą geriausia žiūrėti iš tolo, kai iš pirmo žvilgsnio chaotiškas teptuko potėpių kaleidoskopas stebuklingai virsta tiltu, o Temzės vandenys su virš jų sūkuriuojančiu rūku, fabrikų kaminai ir plaukiojančių laivų siluetai tampa aiškiai matomi. Akivaizdu, kad spalvinėje gamoje dominuoja alyvinė ir mėlyni atspalviai – taip dailininkas nusprendė perteikti migloje paskendusio melancholiško Londono atmosferą.
„Aktorės Jeanne Samarie portretas”, Pierre-Auguste Renoir
Įvertinimas: 4.5
Moterų portretai buvo svarbi Renuaro kūrybos dalis. Plačiai žinomas dėl paveikslų serijos su aktore Jeanne Samarie, kuri gyveno netoli dailininko ir noriai ateidavo pas jį pozuoti. Iš viso buvo keturi portretai, kurie skyrėsi vienas nuo kito kompozicija ir spalvomis. Šis paveikslas laikomas vienu impresionistiškiausių Renuaro darbų. Jos laisvas, nerūpestingas stilius sukūrė gaivų, jaunatvišką ir nevaržomą moteriškumą. Verta paminėti, kad autorius šiek tiek pagražino Žanos išvaizdą, norėdamas perteikti jos vidinį žavesį ir meilę gyvenimui.
Paveikslą parodžius trečiojoje impresionistų parodoje, jis sukėlė didelį ažiotažą, o dauguma žiūrovų buvo linkę jį kritikuoti. Ir nenuostabu, nes XIX a. pabaigoje dekoratyvinė, romantinė tapyba vis dar buvo paklausi, o impresionizmas tebebuvo pradedamas judėjimas. Be to, jo pasirinktas žalios suknelės derinys rausvame fone buvo laikomas netinkamu. Tačiau nedideliame žinovų rate menininko, kuris vadovaujasi ne tradicija, o savo jausmais, drąsa buvo gerai įvertinta.
„Liutnininkas”, Michelangelo Merisi da Caravaggio
Įvertinimas: 4.5
„Liutnia” yra vienas ankstyviausių Caravaggio darbų, sukurtas XVI a. pabaigoje jo kūrybos mecenato kardinolo Francesco del Monte užsakymu. Paveiksle pavaizduotas prie stalo sėdintis jaunuolis, grojantis liutnia. Dėl švelnių, androginiškų bruožų jis daugelį metų buvo klaidingai laikomas mergaite, o paveikslas net buvo eksponuojamas muziejuje kaip „Mergaitė su liutnia”. Daugelio meno istorikų teigimu, pagrindinį personažą nutapė jaunas Sicilijos dailininkas Mario Minniti. Netiesioginis įrodymas, kad Caravaggio nutapė minėtą jaunuolį, yra užrašų knygelė, atversta ant Jokūbo Arkadelto „Voi sapete ch’io vi amo” (Tu žinai, kad tave myliu), populiaraus to meto bosinio kūrinio. Moteris vargu ar pasirinktų tokią melodiją, jau nekalbant apie tai, kad liutnia tradiciškai laikoma vyrišku instrumentu.
Dailininko stiliui būdingas meistriškas šešėlių valdymas, o jo mėgstamiausia technika – išvesti kompoziciją iš tamsos su vieninteliu šviesos šaltiniu. Visi objektai atspindi į juos krintančią šviesą tiksliai pagal fizikos dėsnius. Tokį akivaizdų autentiškumą galėjo lemti artimi Caravaggio santykiai su žymiais mokslininkais, tarp jų su Galileo Galilėjumi ir Giovanni Batista della Porta, mokslinio darbo apie refrakciją autoriumi. Paveikslo semantinė prasmė, pasak paplitusio įsitikinimo, yra vienu metu ir gyvenimo harmonijos šventimas, ir melancholija dėl jo laikinumo. Autorius nutapė dar dvi šio kūrinio versijas, kurių viena dabar saugoma Niujorko Metropoliteno muziejuje, kita – Didžiosios Britanijos rezidencijoje Badminton House.
„Danaë”, Ticianas Vechellio
Įvertinimas: 4.5
Aukštojo renesanso Venecijos dailininkas Ticianas savo darbuose ne kartą nagrinėjo antikinės mitologijos temas. Ispanijos karaliui jis nutapė „Danają”. Siužetas paremtas senovės graikų legenda apie Argoso karaliaus Akrisijaus dukterį. Išgirdęs dvaro orakulo pranašystę, kad mirs nuo savo paties anūko rankos, karalius įkalina savo vienintelę dukterį neįveikiamame bokšte, į kurį negali patekti joks mirtingasis. Tačiau galingasis dievas Dzeusas, susižavėjęs jos grožiu, sugebėjo apipilti Danają auksiniu lietumi. Pusdievis ir antikinis herojus Persėjas gimė iš šio ryšio.
Dailininkas vaizduoja Danają ramią ir didingą, ji priima dangiškąją meilę be triukšmo ar net nuostabos. Merginos veidą iš dalies dengia šešėlis, tačiau jos kūno linijas skleidžia švelni auksinė šviesa. Šis Ticiano paveikslas – tarsi himnas jausmingumui ir moteriškam grožiui. Pats dailininkas ją vadino eilėraščiu ant drobės.
„Benoito Madona”, Leonardas da Vinčis
Įvertinimas: 4.5
Paveikslas, dar žinomas kaip „Madona su gėle”, pavadintas pagal paskutinių savininkų, rusų dailininkų ir kolekcininkų dinastijos Benoit. Italų genijus tapytojas šį darbą nutapė būdamas 26-erių, baigęs savo praktiką pas Andrea Verrocchio. Madona buvo populiari dailės tema dar iki Leonardo, tačiau jis sugebėjo įkvėpti naują gyvybę įprastai biblinei temai. Atsisakydamas idealistinės ir didingos, bet negyvos išvaizdos, menininkas rodo pasauliui žemišką Madoną, apimtą motinystės džiaugsmo. Jos jauną veidą puošia šypsena, kuri anksčiau buvo laikoma netinkama Kristaus motinai. Marija ištiesia sūnui nukryžiuotojo gėlę. Tačiau, nepaisant religinės prasmės, tai visų pirma pasakojimas apie laimingą šeimos gyvenimą ir pasaulio pažinimo siekį.
Drobės kompozicijoje yra du šviesos šaltiniai. Mažas langelis už Madonos yra vienas iš jų, tačiau pagrindinė šviesa sklinda iš viršaus, iš kairės pusės. Dailininkas ją naudoja, kad „pagautų” figūras iš šešėlių ir suteiktų joms apimties per puikų šviesos ir šešėlių žaismą. Paveikslas nutapytas aliejiniais dažais, kurie leido detaliai ir tikroviškai atkurti smulkiausius tekstūros bruožus. Tapybos aliejiniais dažais technika buvo pradėta naudoti XV a. pabaigoje Italijoje, o Da Vinčis buvo vienas pirmųjų, pradėjusių ją naudoti savo darbuose.
Kokios temos yra šių garsiausių Ermitažo paveikslų? Ar juose dominuoja tam tikra meninio laikotarpio ar meno stilius?
Kokie yra šie 12 garsiausių Ermitažo paveikslų? Ar juos galima pamatyti vienoje vietoje?
12 garsiausių Ermitažo paveikslų yra: Leonarda da Vinčio „Mona Lisa”, Rembrandto „Nakties priežiūros sargyba”, Van Gogho „Pietų pasakojimas”, Goyos „La Maja Vestida”, Mone „Vandeningi drugeliai”, Renoir „Pietų šokis”, Pika Rane „Sodininkė”, Daumjė „Degaso su letenomis”, Matisso „La dancing rageliai”, Picaso „Geri keturpečiai”, Klimto „Gėlėčių moteris” ir Kandinskio „Galva, balso tėra, nematydamas”. Šiuos paveikslus galima pamatyti Ermitaže, Sankt Peterburge, kur yra vienoje vietoje ekspozicijoje išdėstyti tūkstančiai meno kūrinių.
Ermitažas yra viena iš didžiausių ir svarbiausių meno muziejų pasaulyje. Jame yra išskirtiniai kūriniai, tarp jų daugybė garsiausių paveikslų. Tarp jų yra Leonardo da Vinčio „Mona Lisa”, Rembrandto „Nakties priežiūros sargyba”, Van Gogho „Pietų pasakojimas”, Goyos „La Maja Vestida” ir daugelis kitų. Ši įžymių paveikslų kolekcija patraukia tūkstančius lankytojų į Ermitažą, kur gali mėgautis meno grožiu ir išskirtiniais kūriniais.