10 geriausių pasaulio kompozitorių pagal New York Times

Nors muzikos pasaulį labai veikia mados, viena sritis, kuri išliko gana pastovi daugiau nei šimtą metų, yra klasikinė muzika. Klasikinių kompozitorių kūriniai sulaukė didelės sėkmės jų kūrėjams gyvenant, o laikui bėgant jie tapo pripažinti visame pasaulyje. Klasikinė muzika studijuojama aukštosiose mokyklose ir dėl teigiamo poveikio žmogaus psichikai netgi naudojama gydymo tikslais. Visai neseniai vienas muzikos ekspertas, atstovaujantis autoritetingam „New York Times” leidiniui, atliko didelės apimties apklausą, siekdamas nustatyti dešimt iškiliausių kompozitorių žmonijos istorijoje. Sužinokime, kurie kompozitoriai laikomi geriausiais pasaulyje.

„The New York Times” sudarytas geriausių pasaulio kompozitorių sąrašas

Nominacija	vieta	Kompozitorius	įvertinimas
Geriausių pasaulio kompozitorių reitingas pagal „New York Times	10	Béla Bartók	4,1
9	Richardas Vagneris	4.2
8	Giuseppe Verdi	4.3
7	Johannesas Brahmsas	4.4
6	Igoris Stavrinskis	4.5
5	Claude’as Debussy	4.6
4	Franzas Schubertas	4.7
3	Volfgangas Amadėjus Mocartas	4.8
2	Liudvikas van Bethovenas	4.9
1	Johannas Sebastianas Bachas	5.0

Béla Bartók

Įvertinimas: 4.1

Vienas žymiausių XX a. novatorių įnešė neįkainojamą indėlį į pasaulio muziką. Būsimasis kompozitorius gimė 1881 m. Nadzentmiklos mieste, Rumunijoje. Tėvai nuo mažens jam įskiepijo meilę muzikai. Bartóko motina grojo pianinu, o jo tėvas buvo muzikantas mėgėjas, dalyvavęs vietinio orkestro veikloje. Būdamas penkerių metų, jis jau mokėjo groti fortepijonu kartu su tėvu. Pirmą kartą viešai debiutavo būdamas 11 metų. Jis grojo Užkarpatės Vinogradovo miestelio labdaros orkestre, atlikdamas ne tik Beethoveno, bet ir savo kūrybą. Netrukus jaunasis kompozitorius išvyko į Bratislavą, kur mokėsi pas Laszlo Erkelį, o vėliau įstojo į Muzikos akademiją, į kurią buvo priimtas be stojamųjų egzaminų.

Baigęs studijas Bartókas pradėjo svaiginančią muzikinę karjerą. Jis sukūrė tokius kūrinius kaip opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis”, baletai „Medinis princas” ir „Nuostabusis mandarinas”. Pastarajam cenzoriai nepritarė, nes manė, kad jis pernelyg nepadorus. Bartókas taip pat sukūrė keletą liaudies folkloro įkvėptų kūrinių, vienas iš jų – „Balkanų šokiai”. Kompozitorius atsisakė koncertuoti Vokietijoje nacių laikais ir net išstojo iš Austrijos kompozitorių sąjungos dėl savo griežtų antifašistinių pažiūrų. Prasidėjus karui, Bartokas emigravo į JAV, kur gyveno Niujorke. Vienas iš Merkurijaus kraterių pavadintas garsaus kompozitoriaus vardu.

Richardas Vagneris

Įvertinimas: 4.2

Vokiečių kompozitorius padarė didžiulę įtaką Europos muzikos kultūrai ir apskritai meno teorijai. Jo operų kompozicijos savo laiku buvo išties revoliucingos. Vagneris pradėjo mokytis muzikos 1828 m., paskatintas savo įtėvio, aktoriaus Liudviko Gejerio. Nuo 1831 m. studijavo muziką Leipcigo universitete. Ilgą laiką Vagneris dirbo teatro choro vadovu, paskui dirigentu, o vėliau – Saksonijos dvaro kapelmeisteriu. Kompozitorių išgarsino jo opera „Rienzi”. Paskutinė kova. 1849 m. jis dalyvavo Drezdeno sukilime, kuriame palaikė kovą už respublikos vyriausybės, kuri pakeistų monarchiją, sukūrimą Vokietijoje. Po revoliucionierių pralaimėjimo išvyko į Ciurichą. Čia Vagneris pradėjo kurti garsųjį ciklą „Nibelungų žiedas” ir muzikinę dramą „Tristanas ir Izolda”. 1864 m. kompozitorius persikėlė į Miuncheną, kur parašė operas „Zygfridas” ir „Dievų mirtis”. Paskutinį savo gyvenimo laikotarpį jis praleido Venecijoje.

Vagnerio muzika atspindėjo jo filosofinę sampratą, kurioje svarbią vietą užėmė muzikinė drama. Jis manė, kad ji įkūnija meną ir tikrąją jo darbo prasmę. Kompozitoriaus reformistinės pažiūros aiškiai atsiskleidė jau ankstyvuosiuose jo kūriniuose, tokiuose kaip „Der Fliegende Holländer” ir „Tannhäuser”. Vagnerio operos tapo rimtu impulsu modernistinėms Europos ir Rusijos muzikos tendencijoms vystytis. Jis ne tik kūrė kompozicijas, bet ir rašė muzikos teorijos, meno teorijos ir istorijos veikalus. Vagnerio filosofijos esmė – įsitikinimas, kad pasaulio harmoniją galima pasiekti tik per grožio ir visuotinės laisvės – dviejų pagrindinių principų – vienybę.

Giuseppe Verdi

Įvertinimas: 4.3

Šio italų kompozitoriaus kūryba žymėjo XIX a. italų operos suklestėjimą. Jis paliko 28 operos šedevrus, kurie vėliau tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui jo įpėdinių. Įdomus sutapimas: Verdi gimė 1813 m., tais pačiais metais, kaip ir jo būsimasis meninis varžovas Vagneris. Giuseppe Verdi augo neturtingoje šeimoje ir turėjo visas galimybes tapti užeigos šeimininku, kaip ir jo tėvas. Tačiau tėvai, pastebėję sūnaus gabumus menui, padovanojo jam spinetą (nedidelį klavišinį instrumentą) ir išsiuntė mokytis pas Pietro Baistrocchi. Tada Verdi studijavo muziką Busetto mieste pas Filharmonijos direktorių. Būdamas aštuoniolikos metų jis bandė įstoti į Milano konservatoriją, tačiau dėl „nepakankamo grojimo fortepijonu lygio” jo nepriėmė (dabar konservatorija vadinasi jo vardu).

Pirmą kartą viešai Verdžio opera buvo parodyta 1830 m. Tačiau pelnytą šlovę ir kritikų pripažinimą kompozitoriui atnešė jo operos „Otelas” premjera. Po ilgos ir produktyvios karjeros jis nusprendė pasekti savo antrosios žmonos, dainininkės Giuseppinos Strepponi, pavyzdžiu ir nutraukti muzikinę karjerą. Tačiau Verdi netrukus grįžo į operos pasaulį ir sukūrė „Rigoletą”, o vėliau „Traviatti”, kurie jam atnešė didžiulę sėkmę ir tarptautinį pripažinimą.

Johannesas Brahmsas

Įvertinimas: 4.4

Vokiečių kompozitorius ir muzikantas Johannesas Brahmsas – viena svarbiausių romantizmo laikotarpio asmenybių. Jis gimė Hamburge, kontrabosininko sūnus, iš kurio paveldėjo meilę muzikai. Nuo vaikystės Brahmsas mokėsi groti fortepijonu, pučiamaisiais ir styginiais instrumentais, taip pat kompozicijos teorijos. Būdamas 10 metų jis jau koncertavo. Baigęs privačią mokyklą, keturiolikmetis Brahmsas surengė pirmąjį fortepijono rečitalį. Kaip kompozitorius jis debiutavo 1852 m., sukūręs fis-moll sonatą. Po metų Brahmsas susipažino su Robertu Schumannu ir Franzu Lisztu, kurie turėjo teigiamos įtakos jo muzikinei karjerai. Iškart po to jis sukūrė keletą puikių kūrinių fortepijonui ir kamerinei muzikai. Porą metų Brahmsas dirbo kunigaikščio dvare dvaro muzikantu, tačiau greitai pavargo nuo tokio darbo.

1868 m. buvo ypač svarbūs kompozitoriaus gyvenime, kai įvyko vieno iš labiausiai atpažįstamų jo kūrinių – „Vokiečių requiem” – premjera. Sėkmė laukė ir vėlesnių jo kūrinių. Tapęs gerai žinomas, Brahmsas daug keliavo po Europą. Su amžiumi jis ėmė sirgti, tačiau nenustojo kurti muzikos iki pat paskutinių dienų. Per tą laiką jis parašė daugiau kaip aštuoniasdešimt įvairių žanrų kūrinių, be operos. Kompozitoriaus talentas ir originalus stilius ryškiai atsiskleidžia jo simfonijose.

Igoris Stravinskis

Įvertinimas: 4.5

Garsus rusų kompozitorius ir pianistas Stravinskis laikomas vienu ryškiausių XX a. muzikinės kultūros atstovų. Augo muzikų šeimoje, vaikystėje mokėsi skambinti fortepijonu, vėliau ėmė privačiai mokytis pas Rimskį-Korsakovą, pas kurį sukūrė pirmuosius savo kūrinius. Netrukus jaunąjį talentą pastebėjo teatro kūrėjas Diagilevas ir paprašė Stravinskio sukurti keletą baletų jo trupei. Šie trys baletai „Paukštė ugninė”, „Petruška” ir „Le Sacre du printemps” atnešė jam tarptautinę šlovę. Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, Stravinskis su šeima persikėlė į Šveicariją, paskui į Prancūziją ir grįžo į gimtąją Prancūziją. Čia jis parašė operas „Nakties šauklys” ir „Kareivio istorija”. Netrukus po to jis debiutavo kaip pianistas, dalyvaudamas savo paties sukurtame koncerte.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Stravinskis daugiausia kūrė koncertus smuikui ir fortepijonui. Jis taip pat daug koncertavo, taip pat ir JAV, kur persikėlė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Stravinskis ilgą laiką gyveno Kalifornijoje, kur parašė keletą išskirtinių kūrinių, tarp jų baletą „Orfėjas” ir operą „Raitelio pažanga”. Pirmasis Stravinskio muziejus pasaulyje buvo atidarytas 1990 m. ir yra Ukrainos Ustilugos mieste, Voluinės srityje.

Claude’as Debussy

Įvertinimas: 4.6

Kompozitoriaus muzika yra tarpinė grandis tarp klasikinio romantizmo ir XX a. modernizmo. Jis laikomas svarbiausiu impresionistų mokyklos atstovu.

Claude’as Debussy gimė ir užaugo Paryžiaus priemiestyje neturtingo pirklio šeimoje. Nuo mažens mokėsi muzikos, o būdamas dešimties metų įstojo į Paryžiaus konservatoriją, kur mokėsi groti fortepijonu pas pianistą Antuaną Marmontelį. Studijų metais Debussy ne kartą susidūrė su konservatyviais dėstytojais, kurie nepritarė mokinio polinkiui į muzikinius eksperimentus. Kompozitorius nemažai laiko praleido su rusų mecenatės von Meck šeima, važinėjo pas juos kaip namų muzikos mokytojas. Ypač didelį įspūdį jam paliko kelionė į Rusiją, kur Debussy susipažino su P. Čaikovskio kūryba, apie kurią vėliau kalbėjo su susižavėjimu.

Grįžęs į Prancūzijos sostinę Debussy užmezgė daug platesnį pažinčių ratą, ypač dainininkės Vannier dėka, kuriai skyrė keletą romansų, tarp jų garsiąją „Mandoliną” ir „Auskarą”. Už vėlesnius kūrinius kompozitorius buvo apdovanotas Didžiąja Romos premija. Vėliau jo kūrybines naujo stiliaus paieškas paskatino pažintis su Eriku Satie. Vienas svarbiausių Debussy kūrinių – impresionistinis preliudas „L’Après midi d’un faune”.

Franzas Schubertas

Įvertinimas: 4.7

Franzas Schubertas yra viena svarbiausių klasikinio romantizmo žanro figūrų. Jo muzika pasižymėjo originalumu ir nepriklausomybe, kuriai tuo metu nebuvo lygių. Kompozitoriaus kūriniai iki šiol populiarūs tarp klasikinės muzikos mėgėjų.

Šubertas gimė Vienos priemiestyje parapijos mokyklos mokytojo ir muzikanto mėgėjo šeimoje. Tėvas jį išmokė groti smuiku, o vyresnysis brolis supažindino su fortepijonu. Nepaisant akivaizdžių muzikinių gabumų, būsimasis kompozitorius baigė mokytojų seminariją ir mokytojavo toje pačioje mokykloje kaip ir jo tėvas. Laisvalaikiu mokėsi muzikos. Pirmasis jo kūrinys buvo opera „Šėtono malonumų pilis”. Sėkmę Schubertui atnešė 1816 m. sukurta baladė „Miško caras”. Po kelerių metų jis išvyko iš gimtojo miesto į Gellizą ir pradėjo privačiai mokyti muzikos grafo Esterhazio dukteris. 1828 m. Franzas Schubertas surengė savo pirmąjį ir vienintelį viešą koncertą – tai buvo didžiausias jo gyvenimo triumfas. Tačiau praėjus vos daugiau nei šešiems mėnesiams didysis kompozitorius mirė nuo vidurių šiltinės.

Nepaisant trumpo gyvenimo, Šubertas paliko devynis simfoninius kūrinius, dešimtis kamerinių ir fortepijoninių kūrinių ir daugiau kaip 600 dainų. Vienas populiariausių ir iki šiol atpažįstamų jo kūrinių yra „Gulbės giesmė”, parašyta prieš pat jo mirtį.

Volfgangas Amadėjus Mocartas

Įvertinimas: 4.8

Mozartas buvo visais atžvilgiais išskirtinis austrų kompozitorius ir virtuoziškas muzikantas, vienas iš klasikinio koncerto žanro pradininkų. Turėjo fenomenalų talentą, kuris pasireiškė labai anksti. Mozarto kūryba padarė didžiulę įtaką tolesnei muzikos kultūros raidai Europoje ir Vakaruose. Vos 35-erių metų jaunasis genijus paliko apie 600 kūrinių, kurių dauguma pripažinti šedevrais.

Gimęs dvaro smuikininkų šeimoje, Mozartas vaikystę praleido Zalcburge. Muzikos pradėjo mokytis būdamas trejų metų, o būdamas penkerių jau pats kūrė mažus kūrinius. Tėvas, norėdamas ugdyti jaunojo virtuozo talentą, pasiėmė jį į kelionę, kurios metu Beethovenas koncertavo įvairių įžymybių namuose. Galiausiai jis su tėvu ir seserimi buvo pakviestas į Vieną audiencijai pas imperatorienę Mariją Teresę. Kompozitorius praleido paauglystę kurdamas ir atlikdamas. 1782 m. Austrijos sostinėje jis atliko savo operą „Der Ablegation des Seraglio”, kuri netrukus išpopuliarėjo ir kaimyninėse šalyse.

Savo šlovės viršūnėje Beethovenas derino koncertinę veiklą ir dėstymą, gaudamas solidų honorarą už abu šiuos darbus. Operos „Figaro vedybos” ir „Don Žuanas” laikomos ryškiausiais to laikotarpio kūriniais. Tačiau po kurio laiko jo šlovė sumenko ir jis susidūrė su finansiniais sunkumais. Tačiau Mozartas visą likusį gyvenimą tiesiogine prasme kūrė muziką. Paskutinis ir nebaigtas jo kūrinys buvo garsusis Requiem.

Liudvikas van Bethovenas

Įvertinimas: 4.9

Legendinis kompozitorius, Vienos klasikinės mokyklos atstovas, vienas dažniausiai atliekamų kūrinių šimtmečius ir net iki šių dienų. Jis kūrė visų to meto žanrų kūrinius, tačiau didžiausiais jo šedevrais laikomi instrumentiniai kūriniai.

Gimė ir užaugo Bonoje, Vokietijoje. Jo tėvas buvo tenoras, o senelis – kapelmeisteris. Pirmasis kompozitoriaus kūrinys dienos šviesą išvydo, kai jam buvo 12 metų. Jis intensyviai mokėsi muzikos, tačiau mirus motinai 17-metis buvo priverstas sustabdyti mokslus ir įstoti į orkestrą, kad padėtų finansiškai paremti šeimą. Vėliau Beethovenas studijavo, lankė paskaitas Vienos universitete ir mokėsi privačiai. Jo mokytojas buvo Haydnas, vėliau mokėsi pas Salieri. Nuo pat pirmųjų pasirodymų Beethovenas išgarsėjo kaip virtuozas, o jo atlikimo stilius išsiskyrė drąsa ir originalumu.

Gyvendamas Austrijos sostinėje kompozitorius sukūrė daug fortepijoninių sonatų ir keletą koncertų. 1796 m. dėl vidinės ausies infekcijos L. van Beethovenas ėmė blogai girdėti, ir tai vos neprivedė jo prie savižudybės. Tačiau, laimei, šio žingsnio jam pavyko išvengti ir galiausiai jis parašė vienus didžiausių savo kūrinių, įskaitant operą „Fidelio”, Šeštąją ir Devintąją simfonijas.

Johannas Sebastianas Bachas

Įvertinimas: 5.0

Daugelis Bachą laiko didžiausiu visų laikų kompozitoriumi ir vargonininku, o jo muzika tapo pagrindu daugeliui didžiųjų muzikantų, kurie vėliau gyveno dešimtmečius ar net šimtus metų. Per savo gyvenimą jis sukūrė daugiau kaip tūkstantį įvairaus žanro kūrinių. Dauguma Bacho kūrinių priskiriami sakralinės muzikos kategorijai, nes jis buvo ištikimas protestantas.

Bachas užaugo paveldimų muzikantų šeimoje, o sulaukęs 10 metų tapo našlaičiu ir buvo auklėjamas vyresniojo brolio, kuris išmokė jį groti instrumentu. Būdamas 15 metų išvyko studijuoti į Liuneburgą, o baigęs vokalo studijas buvo paskirtas Veimaro hercogo Ernsto dvaro muzikantu. Bachas dirbo vargonininku bažnyčioje, o laisvalaikiu rašė orkestrinius kūrinius. Veimaro karjeros pabaigoje kompozitorius buvo plačiai žinomas ir gerbiamas. 1717 m. Bachą kapelmeisteriu pasamdė Keteno kunigaikštis Angaltas. Būtent tada buvo parašyti garsieji Bradenburgo koncertai. Nuo 1729 m. maestro vadovavo Leipcigo muzikos kolegijai.

Ciklas „Fugos menas” laikomas viena sudėtingiausių Bacho kompozicijų. Jai sukurti Bachas pritaikė visą savo patirtį ir unikalų talentą komponuojant polifonines kompozicijas… Ciklas nebuvo visiškai užbaigtas, nes buvo parašytas prieš pat jo mirtį. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jo populiarumas sumenko ir tik XX a. buvo iš naujo permąstyta jo raštų reikšmė. Bacho muzika dabar laikoma vertingu kultūriniu palikimu ir yra viena iš kompozicijų, įtrauktų į erdvėlaivio „Voyager” auksinį diską.