10 svarbiausių vokiečių filosofų

*Redaktoriaus išrinktas geriausias. Dėl atrankos kriterijų. Ši medžiaga yra subjektyvi, nėra skirta kaip reklama ir nėra pirkimo vadovas. Prieš pirkdami pasikonsultuokite su ekspertu.

Filosofija atsirado senovės Graikijoje VII-V a. pr. m. e. Iš pradžių filosofais buvo vadinami visi išsilavinę žmonės, ir tik palaipsniui šis terminas imtas taikyti tiems, kurie studijavo pasaulėžiūrą. Žodis filosofija pažodžiui verčiamas kaip „išmintis”, t. y. meilė išminčiai. Jos uždaviniai apima bendrųjų būties principų ir dėsningumų, žmonių visuomenės raidos, mąstymo ir žinių įgijimo proceso, įsitikinimų, vertybių sistemų, ypač moralinių vertybių, tyrimą. Ši plati sistema apima daug konkrečių sričių, pradedant epistemologija ir metafiziniais ieškojimais ir baigiant labai specifinėmis temomis, pavyzdžiui, dizaino filosofija ar kino filosofija.

Vokietija, kaip labai išsilavinusi ir išsivysčiusi šalis, išugdė daug talentingų ir visame pasaulyje pasižymėjusių žmonių: mokslininkų, rašytojų, kompozitorių ir, žinoma, filosofų. Šiame straipsnyje supažindinsime jus su žymiais vokiečių mąstytojais, kurių idėjos padarė didelę įtaką visuomenei ir šiuolaikinės Europos, o kai kuriais atvejais ir pasaulio kultūros formavimuisi.

Svarbiausių vokiečių filosofų įvertinimas

Martinas Heideggeris

Įvertinimas: 4.1

Heideggeris baigė Freiburgo im Breisgau universitetą, kuriame studijavo ne tik filosofiją, bet ir teologiją, matematiką ir gamtos mokslus. Baigęs daktaro disertaciją, ilgą laiką dirbo Edmundo Husserlio asistentu. 1923 m. jis tapo profesoriumi, o po dešimties metų pradėjo eiti fakulteto dekano pareigas, tačiau netrukus atsistatydino. Ankstyvuoju etapu Heideggerio pasaulėžiūrą daugiausia formavo jo mokytojo ir Wilhelmo Dilthey’aus filosofijos idėjos. Pagrindinis jo darbas – knyga „Būtis ir laikas”, kurioje bandoma nagrinėti žmogaus egzistenciją per praktinę sąveiką su pasauliu socialiniame ir istoriniame kontekste. Savo veikale Heideggeris svarsto konformizmo problemą ir tai, kaip individas, remdamasis savo giliausia patirtimi, gali atrasti savo būties autentiškumo jausmą. Filosofas skeptiškai vertino kai kurių XX a. mokslininkų bandymus taikyti matematinius metodus socialiniams mokslams. Vėlesniuose, pokario metais parašytuose Heideggerio darbuose daugiausia dėmesio skiriama tradiciniams metafizikos klausimams.

Edmundas Husserlis

Įvertinimas: 4.2

Garsus XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios filosofas laikomas fenomenologijos – sąmonės reiškinių sampratos – pradininku. Pasak Husserlio, tai grynosios sąmonės mokslas, laisvas nuo bet kokių dogmų ir siekiantis pažinti esmes. Mokytojo karjeros pradžioje jo pasaulėžiūrai įtaką darė britų empiristai ir Franzas Brentano; vėlesniais metais jis ėmė vadovautis Immanuelio Kanto teorijomis. Pirmoji išleista Husserlio knyga buvo „Aritmetikos filosofija”, kurioje filosofas bendrais bruožais nagrinėjo psichologijos ir formaliosios logikos ryšį. Toliau plėtodamas savo pažiūras, jis siekė atrasti savaime suprantamus ir iki šiol neregėtus logikos principus. Husserlis svarbią vietą sąmonės formavimosi procese skyrė juslinės kontempliacijos patirčiai. Svarbiausiais Edmundo Husserlio darbais laikomi „Formalioji ir transcendentinė logika” ir „Europos mokslų krizė”. Filosofas prisidėjo prie egzistencializmo raidos, padėjo pagrindus geštalto psichologijai ir psichoanalizės metodams.

Karlas Marksas

Balai : 4.3

Nors Karlas Marksas pirmiausia žinomas kaip socialinis veikėjas, padėjęs pagrindus komunistiniam judėjimui, jo indėlis į filosofiją taip pat pripažįstamas labai reikšmingu. išsilavinimą įgijo Bonos universitete, po to tęsė studijas Vokietijos sostinėje. Jaunąjį Marksą ypač traukė klasikinės antikos filosofų teorijos: Demokrito ir Epikūro… Iš savo amžininkų jis buvo įkvėptas Hegelio ir Fojerbacho darbų. 1843 m. Marksas persikėlė į Prancūziją, kur susipažino su Frydrichu Engelsu ir poetu Heinrichu Heine. 1845 m. persikėlęs į Briuselį, kaip slaptos tarptautinės draugijos narys kartu su F. Engelsu parengė „Komunistų partijos manifestą”. Markso socialinis aktyvizmas ir ateistinė pasaulėžiūra tuo metu nesulaukė didelio atgarsio, galiausiai jam su šeima teko emigruoti į Londoną. Ten jis parengė savo pagrindinį kūrinį „Kapitalas”. Karlo Markso filosofinės pažiūros, vėliau išsivysčiusios į atskirą srovę, vadinamą marksizmu, buvo pagrįstos materializmu ir siekė revoliucinių pokyčių socialinėje aplinkoje…

Liudvigas Fojerbachas

Įvertinimas: 4.4

Fojerbachas pradėjo pažintį su filosofija mokydamasis pas Karlą Daubą, vėliau Berlyne lankė Georgo Hegelio paskaitas. Baigęs studijas Erlangeno universitete, jis tęsė mokslinius tyrimus ir pirmasis jo svarbus darbas buvo „Naujosios filosofijos istorija nuo Bekono iki Spinozos”. 1830 m. Fojerbachas išleido nedidelį anoniminį veikalą, kuriame pasisakė prieš religinę doktriną apie sielos nemirtingumą. Paviešinus autoriaus pavardę, iš jo buvo atimtas dėstytojo statusas. Tačiau tai nesustabdė filosofo, kuris savo pažiūrose vis labiau linko į ateistinį pasaulio vaizdą. Jis nepritarė XVIII a. švietėjų požiūriui į religiją kaip į prietarų produktą ir politinį įrankį, nes manė, kad polinkis į religinius ieškojimus kyla iš žmogui būdingo antropomorfizmo. Fojerbachas taip pat buvo eudemoninės etikos šalininkas, kuris pagrindiniu moralės kriterijumi laikė laimės siekį. Iš jo paskelbtų darbų svarbiausiais laikomi „Religijos esmė” ir „Ateities filosofijos pagrindai”.

Johanas Gotlybas Fichtė

Įvertinimas: 4.5

Žymus XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios filosofas Johannas Fichtė buvo kritinio idealizmo šalininkas. Iš šios doktrinos jis išvedė naują jos formą, vadinamą spekuliatyviuoju transcendentalizmu. Jau ankstyvoje gyvenimo stadijoje Fichtė susipažino su Immanuelio Kanto darbais, kurie iš esmės nulėmė jo vėlesnės filosofinės veiklos kryptį. Pirmasis kūrinys, sulaukęs visuomenės pripažinimo, buvo „Esė apie visos kūrinijos kritiką”. Netrukus po jos išleidimo jis buvo paskirtas Jenos universiteto profesoriumi. 1799 m. Fichtė buvo priverstas nutraukti mokytojo karjerą, nes buvo apkaltintas ateistinių pažiūrų propagavimu. Vėlesniuose darbuose filosofas ėmėsi etikos, metafizikos ir socialinės pedagogikos klausimų… Jis sukūrė prielaidas valstybinio socializmo idėjai, taip pat suformulavo principą, kad tiesa dažniausiai yra per vidurį tarp tezės ir antitezės.

Maksas Vėberis

Reitingas: 4.6

Tėvo, kuris buvo valstybės veikėjas, dėka Maksas Vėberis anksti pradėjo domėtis politika ir mokslu. Turėjo teisinį išsilavinimą, gavo teisės daktaro laipsnį. Weberis trumpai dirbo dėstytoju Berlyno universitete, vėliau ėjo mokslinio periodinio leidinio redaktoriaus padėjėjo pareigas. Svarbiausia jo knyga, skirta filosofiniams klausimams, buvo „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia”. Šiame darbe buvo nagrinėjama kultūros ir religijos įtaka valstybės ekonominės sistemos raidai. Skirtingai nei Karlas Marksas, Maksas Vėberis religinę pasaulėžiūrą laikė svarbiu civilizacijos atsiradimo elementu. Filosofas laikomas vienu iš sociologijos pradininkų ir pirmasis įvedė terminą „socialinis veiksmas”. Savo studijose Weberis pirmiausia dėmesį sutelkė į visuomenę kaip individų visuomenę ir buvo įsitikinęs, kad pagrindiniai motyvacijos veiksniai yra idėjos, pasaulis, kuris dominuoja prieš materialistinį. Politinėje srityje jis buvo demokratijos ir konstitucinės reformos šalininkas. M. Weberio idėjos padarė tokią didelę įtaką XX a. Vokietijos visuomenei, kad jis netgi dalyvavo kuriant naująją Veimaro Respublikos konstituciją.

Arthuras Schopenhaueris

Įvertinimas: 4.7

Didžiausias XIX a. filosofas pesimistas Arthuras Schopenhaueris nuo jaunystės buvo linkęs į mizantropiją ir praktiškai vertinantį (kartais net cinišką) požiūrį į gyvenimą. Prie to labai prisidėjo tokios aplinkybės kaip tėvo (su kuriuo šešiolikmetis Artūras artimai bendravo) savižudybė ir sudėtingi santykiai su motina, kuri vaiką laikė našta. Būsimasis filosofas įkvėpimo sėmėsi iš Immanuelio Kanto, kurį laikė savo idėjiniu mokytoju, darbų. Kitų mąstytojų, tokių kaip Fichtė ir Hegelis, atžvilgiu Šopenhaueris buvo paniekinamai nusiteikęs ir kiekviena proga kritikavo jų idėjas. Nepaisant jo skeptiškų pažiūrų, išleidęs pagrindinę knygą „Pasaulis kaip testamentas ir reprezentacija”, jis sulaukė didelio populiarumo tarp jaunų to meto snobų. Didžiausią literatūrinį pripažinimą Šopenhaueriui atnešė jo aforizmų rinkinys, kurio daugelis kandžių citatų iki šiol yra žinomos ir paklausios.

Immanuelis Kantas

Įvertinimas: 4.8

Immanuelis Kantas laikomas viena svarbiausių XVIII a. klasikinės filosofijos figūrų. Jis užaugo Karaliaučiaus pakraštyje amatininkų šeimoje, tačiau dėl savo entuziazmo siekti žinių lengvai įstojo į universitetą. Izaoko Niutono mokymas paliko didžiulį pėdsaką mokinio pasaulėžiūroje. Dėl finansinių sunkumų jis buvo priverstas nutraukti studijas ir dešimt metų dirbo privačiu korepetitoriumi vaikams iš pasiturinčių šeimų. Jis taip pat atliko fizikos, astronomijos ir geografijos tyrimus, rašė filosofinius tekstus. Iš pradžių jis buvo veikiamas vyraujančios Valdorfo ideologijos, tačiau ilgainiui sukūrė savo idėjas, kurios buvo revoliucingos to meto Europai. Viena iš pagrindinių filosofo idėjų buvo individo vertė ir neatimama teisė į asmeninę veiksmų laisvę. Iš Immanuelio Kanto darbų išsiskiria trys pagrindiniai veikalai. Pirmoji – „Grynojo proto kritika”, kurioje pažinimo galimybių ir įrodymų klausimas nagrinėjamas atskirai nuo empirinio pažinimo. Antrajame, „Praktinio proto kritikoje”, nagrinėjami etiniai klausimai, o trečiajame, „Sprendžiamosios galios kritikoje”, pateikiami estetikos ir teleologijos apmąstymai.

Friedrichas Nietzsche

Reitingas: 4.9

Tarptautinio pripažinimo sulaukęs filosofas gimė 1844 m. netoli Vokietijos Leipcigo miesto. Friedrichas Nietzsche mokėsi Leipcigo universiteto Filologijos fakultete. Maždaug tuo metu jaunasis Nietzsche susipažino su Arthuro Schopenhauerio pažiūromis, išdėstytomis knygoje „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys”, kurios sužadino jo susidomėjimą filosofija. Baigęs studijas, jis iš karto buvo pakviestas dėstyti Bazelio universitete Šveicarijoje. Nietzsche’s filosofinės idėjos, dėl kurių vėliau susiformavo atskiras judėjimas, pavadintas nyčizmu, buvo prieštaringai vertinamos ir ne itin palankiai priimtos plačiosios visuomenės. Genialiausiu jo kūriniu laikomas „Taip kalbėjo Zaratustra”, kuris iki šiol neprarado populiarumo. Friedrichas Nietzsche yra simbolinės „Dievo mirties” idėjos, kuri reiškia pasitikėjimo religiniais orientyrais ir vertybėmis praradimą, autorius. Nietzsche taip pat ragino permąstyti vyraujantį požiūrį į pavydą, kurį jis laikė galingu žmogaus motyvacijos šaltiniu.

Georgas Hegelis

Įvertinimas: 5.0

Georgas Hegelis buvo vienas iš vokiečių idealizmo filosofijos kūrėjų, daugelio teorijų, dėl kurių daugiau nei šimtą metų buvo ginčijamasi, autorius. Teologinis išsilavinimas, kurį jis įgijo Tubingemo universitete, buvo svarbus jo mokymui. Nuo 1808 m. Hegelis dirbo Niurnbergo rektoriumi, dėstė filosofijos ir humanitarinius dalykus bei matematiką. Jis taip pat kūrė savo darbus: pirmiausia buvo išleistas pirmasis jo veikalas „Dvasios fenomenologija”, vėliau – „Logikos mokslas”. Hegelio filosofija sulaukė pripažinimo aukščiausiu valstybiniu lygmeniu, XIX a. pradžioje praktiškai tapo oficialia Prūsijos ideologija, o jis pats buvo pakviestas į Berlyno universitetą. Nors kai kurios Hegelio idėjos vėliau buvo pripažintos pasenusiomis, kitos išliko aktualios. Manoma, kad jis padėjo pagrindus humanistinės sociologijos atsiradimui.