Šiandien apie savo planetą žinome beveik viską; kiekvienas Žemės kampelis yra išsamiai ištirtas, aprašytas, nufotografuotas ir įtrauktas į geografijos vadovėlius. Dėl sparčiai augančio turizmo galite patys aplankyti egzotiškus kraštus ar net plaukti Antarktidos pakrantėmis. Tačiau prieš daugelį amžių vienintelis patikimas žinių apie tolimus kraštus ir teritorijas šaltinis buvo bebaimiai tyrinėtojai, kurie neįkainojamai prisidėjo prie mūsų planetos tyrinėjimo. Jų vardai ir atradimai amžiams liks istorijoje. Štai dešimt garsiausių pasaulio keliautojų.
Garsiausių keliautojų ir jų atradimų reitingas
| Nominacija | vieta | Keliautojas | populiarumo reitingas |
| 10 garsiausių tyrinėtojų ir jų atradimai | 10 | Rualas Amundsenas | 4.1 |
| 9 | Deividas Livingstonas | 4.2 | |
| 8 | Nikolajus Miklucho-Maklajus | 4.3 | |
| 7 | Džeimsas Kukas | 4.4 | |
| 6 | Leifas Eriksonas | 4.5 | |
| 5 | Fernandas Magelanas | 4.6 | |
| 4 | Vasko da Gama | 4.7 | |
| 3 | Amerigo Vespučis | 4.8 | |
| 2 | Kristupas Kolumbas | 4.9 | |
| 1 | Marco Polo | 5.0 |
Rualas Amundsenas
Įvertinimas: 4.1
Garsus norvegų tyrinėtojas, labiausiai žinomas dėl savo poliarinių ekspedicijų. Rualas Amundsenas nuo vaikystės svajojo tapti jūrininku, jį įkvėpė kontradmirolo Džono Franklino pavyzdys. Jis pradėjo ruoštis atšiauriam jūreivio ir tyrinėtojo gyvenimui dar paauglystėje, atlikdamas fizinius pratimus, slidinėdamas ir apskritai vesdamas spartietišką gyvenimo būdą. Mokydamasis Amundsenas taip pat klausėsi poliarinio tyrinėtojo Øivino Astrupo paskaitų, kurios galutinai sustiprino jaunuolio apsisprendimą visą gyvenimą skirti poliariniams tyrinėjimams. Tačiau kai jis bandė prisijungti prie ekspedicijos į Pranciškaus Jozefo žemę, buvo atmestas dėl patirties stokos.
Tačiau Amundsenas nepasidavė ir 1986 m., įgijęs navigatoriaus išsilavinimą, kartu su Adrienu de Gerlache’u leidosi į Antarktidos ekspediciją. Šio žygio metu jis tapo pirmuoju pasaulyje žmogumi, slidėmis pervažiavusiu Tu Hammock salą. Jis ir jo įgula buvo priversti trylika mėnesių praleisti ant Pietų vandenyno ledo, o po to turėjo grįžti, taip ir nepasiekę tikslo. Lūžis Amundseno gyvenime įvyko 1901 m., kai jis nusipirko jachtą „Yoa” ir vėl pradėjo ruoštis kelionei į Pietų ašigalį. Su savo įgula, plaukiojančia pertvarkytu žvejų laivu, jie nukeliavo iki Antarktidos krantų ir pasiekė tikslą gruodžio viduryje, keliomis savaitėmis anksčiau nei kapitonas Robertas Skotas.
Rualas Amundsenas beveik visą gyvenimą praleido įvairiose ekspedicijose. 1928 m. jo lėktuvas sudužo, kai jis skrido ieškoti savo kolegos Umberto Nobile. Pats tyrinėtojas taip ir nebuvo rastas.
Deividas Livingstonas
Įvertinimas: 4.2
Davidas Livingstonas buvo škotų misionierius, tyrinėjęs Afriką ir supažindinęs pasaulį su jos kultūra ir papročiais. Įgijęs daktaro laipsnį, jis kreipėsi į Londono misionierių draugiją ir taip atsidūrė Afrikos žemyne, o savo kelionę pradėjo pietinėje. Pirmuosius septynerius metus Livingstonas praleido dabartinės Botsvanos teritorijoje esančioje Bechuano tautoje. Tada jis sumanė ištirti pietų Afrikos upes, kad galėtų atrasti naujus kelius į Afrikos gilumą. 1849 m. jis tyrinėjo Kalahario dykumą ir atrado Ngami ežerą, vėliau keliavo Zambezės upe. Davidas Livingstonas buvo pirmasis europietis, perėjęs Afrikos žemyną. 1855 m. jis padarė vieną didžiausių savo atradimų – Zambijos ir Zimbabvės pasienyje aptiko didžiulį 120 metrų aukščio krioklį. Livingstonas pavadino Viktorijos krioklį Anglijos karalienės garbei.
Po metų misionierius grįžo namo ir išleido knygą, kurioje išsamiai aprašė savo tyrimus ir keliones. Jis taip pat buvo apdovanotas Karališkosios geografų draugijos aukso medaliu. Grįžęs į Afriką, Livingstonas tęsė savo keliones, daugiausia dėmesio skirdamas didžiųjų upių tyrinėjimui. Jis taip pat atrado Bangveulu ežerą ir Mvelio ežerą. 1873 m., ieškodamas Nilo ištakų, jis mirė nuo maliarijos netoli Čitambo kaimo Zambijoje. Gyvendamas Livingstonas išgarsėjo kaip nenuilstantis keliautojas ir vietinių gyventojų buvo pramintas „Didžiuoju liūtu”, o po mirties paliko daug neįkainojamos informacijos apie Afriką.
Nikolajus Miklucho-Maklajus
Įvertinimas: 4.3
Garsus rusų keliautojas ir mokslininkas, daug prisidėjęs prie Okeanijos, Australijos ir Pietryčių Azijos vietinių gyventojų tyrinėjimo. Jaunystėje Miklouho-Maclay mokėsi Vokietijoje ir buvo gamtininko Ernsto Haeckelio asistentas. Grįžęs į Rusiją, jis sugebėjo įtikinti Rusijos geografinę draugiją, kad reikia tyrinėti Ramiojo vandenyno teritorijas, ir 1870 m. rudenį kariniu laivu „Vitiaz” išplaukė į Naująją Gvinėją. Miklukho-Maclay savo pasirinkimą paaiškino tuo, kad šiose salose primityvi visuomenė turi išskirtinę etnografinę ir antropologinę vertę, nes ją mažiau paveikė civilizacija.
Rusų tyrinėtojas daugiau nei metus gyveno tarp papuasų, susipažino su jų papročiais, kasdienybe ir religinėmis praktikomis. 1872 m. su kliperiu „Emerald” Miklukho-Maclay apiplaukė Filipinus ir kelias kitas Ramiojo vandenyno salas. Po dvejų metų jis grįžo į Naująją Gvinėją ir kurį laiką gyveno vakarinėje šalies dalyje, o 1876 m. išvyko tyrinėti Vakarų Mikronezijos ir Melanezijos salų. žinomas ne tik kaip mokslininkas, bet ir kaip humanistas, socialinis aktyvistas, aborigenų teisių gynėjas ir vergovės priešininkas. paskutinius gyvenimo metus praleido Sankt Peterburge.
Džeimsas Kukas
Įvertinimas: 4.4
Jūrų keliautojas, išgarsėjęs trimis kelionėmis aplink pasaulį, kurių metu atrado naujų teritorijų ir sudarė išsamius Ramiojo vandenyno, Atlanto vandenyno ir Indijos vandenyno salų bei Niufaundlendo, Australijos ir Naujosios Zelandijos pakrančių žemėlapius. Džeimsas Kukas gimė ir užaugo ūkininkų šeimoje, tačiau, priešingai tėvo valiai, nusprendė tapti jūrininku. Nuo 18 metų jis dirbo kajutininku, vėliau tapo karininku ir dalyvavo Septynerių metų kare.
1768 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė nusprendė išsiųsti mokslinę ekspediciją tyrinėti Ramiojo vandenyno. Tai buvo iššūkis tuometiniam patyrusiam navigatoriui Jamesui Cookui. Jis buvo trijų stiebų laivo „Endeavour” kapitonas ir gavo įsakymą išplaukti į Taitį, kad galėtų stebėti Veneros ėjimą per Saulės diską ir taip apskaičiuoti atstumą nuo Žemės iki Saulės. Misija turėjo ne tik astronominį, bet ir kitą tikslą – surasti pietinį žemyną. Šios kelionės metu Kukas atrado Naująją Zelandiją ir ištyrinėjo rytinę Australijos pakrantę. Po kelerių metų įvyko antroji ekspedicija, kurios metu buvo atrasta nemažai naujo: Norfolko sala, Kaledonija, Pietų Sandvičo salos. Po jo sekė trečiasis, kurio metu buvo atrasti Havajai. Havajuose įvyko ginkluotas laivo narių ir vietos gyventojų susirėmimas, per kurį Kukas žuvo. Kelionių metu kapitonui pavyko sudaryti tokius tikslius ir išsamius žemėlapius, kad jie galiojo iki XIX a. vidurio.
Leifas Eriksonas
Įvertinimas: 4.5
Legendinis skandinavų keliautojas, laikomas pirmuoju europiečiu istorijoje, įžengusiu į Šiaurės Amerikos žemyno krantus. Leifas Erikssonas, pramintas „laiminguoju”, užaugo vikingo Eriko Raudonojo, Grenlandijos atradėjo, šeimoje. Apie 1000 m. po Kr.. Jis sutiko norvegą Bjarni Herjolfssoną, kuris jam papasakojo istoriją apie nežinomą vakarų šalį. Erikssonas, trokštantis padaryti atradimą ir rasti naują teritoriją, kurioje galėtų įsikurti jo gentainiai, nusipirko laivą, surinko įgulą ir išplaukė.
Šios kelionės metu jis atrado tris Kanados regionus. Pirmoji pakrantė, su kuria susidūrė keliautojai, buvo Bafino žemė, kurią skandinavai pavadino Hellulandu (Akmens žemė). Toliau buvo Labradoro pusiasalis, kurį jie pavadino Marklandu, t. y. „miško žeme”. Ir galiausiai trečiasis ir patraukliausias Niufaundlendo krantas, kurį Ericssonas ir jo vyrai pavadino Vinlandu, o tai reiškia „gausybės kraštas”. Ten jie įkūrė nedidelę gyvenvietę ir sustojo žiemoti. Grįžęs namo Leifas pavedė savo broliui Torvaldui tęsti Vinlandijos tyrinėjimus. Tačiau antroji vikingų palikuonių ekspedicija į Šiaurės Amerikos krantus nepavyko, nes jie buvo priversti pasitraukti po įnirtingų susirėmimų su Kanados indėnų gentimi.
Fernandas Magelanas
Įvertinimas: 4.6
Pirmasis pasaulio tyrinėtojas, apiplaukęs pasaulį ir padaręs reikšmingų atradimų. Magelanas gimė kilmingoje Portugalijos šeimoje. Pirmoji jo kelionė į Indiją įvyko 1505 m., kai jis priklausė Francisco de Almeidos eskadrai. Magelanas netrukus suplanavo plaukti prie Molukų salų, tikėdamasis rasti vakarinį kelią į jas. Negalėdamas gauti Portugalijos monarcho sutikimo, jis kreipėsi su tokiu pat prašymu į Ispanijos karalių ir galiausiai gavo penkis laivus. 1519 m. Magelano ekspedicija išplaukė iš uosto.
Po metus trukusios kelionės Fernandas Magelanas su savo flotile pasiekė Pietų Amerikos krantus, kur buvo priverstas užsukti į uostą žiemoti. Tais pačiais metais jis atrado sąsiaurį, vėliau pavadintą jo vardu, ir išplaukė į vandenyną. Beveik keturis mėnesius jie plaukė nežinomais vandenimis, tačiau nesusidūrė su audra, todėl nusprendė vandenyną pavadinti Ramiuoju vandenynu. Kelionės metu buvo pasiektas Marianų salynas, o vėliau atrastos Filipinų salos. Šioje vietoje baigėsi Magelano kelionė, nes jis žuvo mūšyje su Maktano salos gentimi. Į Ispaniją grįžo tik vienas laivas, parvežęs žinių apie didžiuosius atradimus.
Vasko da Gama
Įvertinimas: 4.7
portugalų jūrininkas, jūrų kelio į Indiją atradėjas ir pirmasis europietis, įžengęs į Indijos žemę. Vasko da Gama užaugo kilmingoje šeimoje ir įgijo išsilavinimą, tačiau jaunystėje išvyko į laivyną. Jis pasirodė kovose su prancūzų korsarais ir pelnė karaliaus Manuelio I palankumą, kuris pavedė jam vadovauti ekspedicijai į Indiją. Kelionėje dalyvavo trys laivai ir daugiau kaip 170 įgulos narių. Vasko da Gama išplaukė 1497 m., tų pačių metų gruodį jiems pavyko pasiekti Pietų Afrikos krantus, o po šešių mėnesių laivai prisišvartavo Indijos pakrantėje. Nors keliautojų planai prekiauti su vietiniais gyventojais nebuvo sėkmingi, namuose jie buvo sutikti labai palankiai, o da Gama buvo paskirtas Indijos vandenyno admirolu.
Vasko da Gama per savo gyvenimą dar du kartus keliavo į Indiją. Antrosios ekspedicijos tikslas buvo įkurti portugalų gamyklas naujose teritorijose. 1502 m. jis ten nuvyko trečią kartą, kad sustiprintų Portugalijos vyriausybę ir kovotų su korupcija kolonijinėje administracijoje. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Vespučis praleido Indijoje.
Amerigo Vespučis
Įvertinimas: 4.8
Florencijos jūreivis ir pirklys, pirmasis iškėlęs teoriją, kad Kristupo Kolumbo atrasta pasaulio dalis yra naujas, anksčiau nežinomas žemynas. Amerigo Vespučis – jaunas vyras, kuris mokėsi prestižiniame universitete, o vėliau dirbo Medičių pirklių ir bankininkų namuose. 1499 m. jis prisijungė prie ispanų admirolo Alonso de Ojeda vadovaujamo laivo. Ekspedicijos tikslas buvo ištirti Naujojo pasaulio žemes.
Vespučio kaip navigatoriaus, geografo ir kartografo vaidmuo šioje kelionėje. Jis išsamiai aprašė visas detales apie naujų žemių reljefą, fauną ir florą, susitikimus su vietiniais gyventojais, taip pat sudarė žvaigždėto dangaus žemėlapį. Vėliau, 1503 m., jis dalyvavo dar vienoje ekspedicijoje, kurios metu vadovavo nedideliam laivui. Vespučis buvo pirmasis tyrinėtojas, ištyręs didžiąją dalį Brazilijos pakrantės.
Kristupas Kolumbas
Įvertinimas: 4.9
Kristupas Kolumbas geriausiai žinomas kaip Amerikos atradėjas, nors per savo gyvenimą jis padarė ir kitų svarbių atradimų. Jis augo neturtingoje šeimoje, bet buvo gerai išsilavinęs. 1470 m. jis dalyvavo komercinėse jūrų ekspedicijose. Pagrindinė Kolumbo svajonė buvo rasti jūrų kelią į Indiją per Atlanto vandenyną. Jis ne kartą kreipėsi į Europos monarchus, prašydamas pagalbos organizuojant ir finansuojant ekspediciją, tačiau tik 1492 m. gavo Ispanijos karalienės Izabelės leidimą.
Kristupas Kolumbas išplaukė su trimis laivais ir savanorių įgula. Jis atrado Bahamų salas, Kubą ir Haitį. Po to sekė antroji ekspedicija, kurios metu buvo atrasta Jamaika, Puerto Rikas, Mažieji Antilai ir Mergelių salos. 1498 m. Kolumbas išvyko į trečiąją tyrinėjimo kelionę, kurios metu buvo atrasta Trinidado sala. Galiausiai 1502 m. jam pavyko gauti Ispanijos karaliaus leidimą ketvirtai ekspedicijai, kurios metu Kolumbas pasiekė Centrinės Amerikos krantus. Visą likusį gyvenimą Kristupas Kolumbas buvo įsitikinęs, kad jo atrasta žemė yra susijusi su Azija, tačiau jis rado jūrų kelią į Indiją.
Marco Polo
Įvertinimas: 5.0
Vienas didžiausių tyrinėtojų, įkvėpęs daugelį atradėjų, tarp jų ir Kristupą Kolumbą. Marco Polo užaugo Venecijos pirklio šeimoje ir nuo mažens buvo įpratęs lydėti jį kelionėse, ieškant naujų prekybos kelių. 1271 m. popiežius išsiuntė juos į Kiniją kaip savo oficialius atstovus. Po penkerius metus trukusios ekspedicijos per Mažąją Aziją, Persiją ir Kašmyrą Polo šeima pasiekė Kublai chano, valdžiusio mongolų Juano karalystę, kuriai tuo metu priklausė Kinija, rezidenciją. Jaunas ir drąsus Marco iš karto įsimylėjo chaną, todėl jis nusprendė pasilikti keliautojus savo dvare, kur jie praleido 17 metų.
1291 m. Kublajus pavedė Polo šeimai lydėti laivyną, kuris gabeno mongolų princesę į Persiją, kur ji turėjo tapti Persijos šacho žmona. Tačiau kelionės metu atėjo žinia apie šacho mirtį, todėl Polo nusprendė grįžti į Veneciją. Netrukus grįžęs namo Marco dalyvavo kare su Genuja ir pateko į genujiečių nelaisvę. Būdamas kalėjime jis susipažino su italų rašytoju Rusticello, kuris išsamiai aprašė jo nuotykius ir gyvenimą Kinijoje.
Kokios yra jūsų nuomonės apie šiuos 10 žymiausių keliautojų atradimus? Ar jūs patys turite kokį nors didelį atradimą, kurį norėtumėte pasidalinti su kitais keliautojais?
Mano nuomone, šie 10 žymiausių keliautojų atradimai yra labai įdomūs ir svarbūs mokslinei bendruomenei bei keliautojams. Jie užkrauna mūsų žinias apie pasaulį, praturtindami mūsų supratimą apie skirtingas kultūras, gamtos grožio vietas ir istorinius įvykius. Žinoma, aš pati neturiu jokio didelio atradimo, tačiau mėgstu bendrauti su kitais keliautojais ir dalintis savo patirtimi bei rekomendacijomis. Įdomu išgirsti apie jų atradimus ir pamatyti pasaulį per jų akis.