12 Gražiausios pasaulio gyvatės

*Editoriaus geriausi pasirinkimai. Apie atrankos kriterijus. Ši medžiaga yra subjektyvi ir nėra reklama ar pirkimo vadovas. Prieš pirkdami turėtumėte kreiptis į specialistą.

Gyvatės aptinkamos beveik visose pasaulio vietose, išskyrus Antarktidą, Airiją, Naująją Zelandiją ir keletą vandenynų salų. Yra daugiau kaip trys su puse tūkstančio gyvatės rūšių ir maždaug ketvirtadalis jų yra nuodingos. Dauguma šių roplių nėra itin malonios išvaizdos. Tačiau yra ir labai gražių gyvatės rūšių, kurios traukia akį savo forma, judesių grakštumu ir unikalia spalva.

Gražiausių pasaulio gyvatės įvertinimas

Nominacija	vieta	pavadinimas	įvertinimas
Gražiausių pasaulio gyvatės įvertinimas	12	Dėmėtoji gyvatė	4.0
11	Rūdžių medžio viperis	4.0
10	Žaliasis pitonas	4.1
9	Vaivorykštinis boa	4.2
8	Žolės žalias pleištas	4.3
7	Teksaso baltoji viperė	4.4
6	Raguotoji viperė	4.5
5	Mėlynas lenktynininkas	4.6
4	Šlegelio naguotoji botrytis	4.7
3	Kalifornijos vijoklinė gyvatė	4.8
2	Juodoji mamba	4.9
1	Mėlyna spalva	5.0

Gyvatė su apykakle

Įvertinimas: 4.0

Miniatiūrinės gyvatės aptinkamos JAV, centrinėje Meksikoje ir pietryčių Kanadoje. Roplių ilgis vidutiniškai 30-40 centimetrų. Jo lieknas liemuo yra dvispalvis, o kartais trispalvis. Smailiakaktę gyvatę lengva atpažinti iš geltonos arba oranžinės juostos, skiriančios galvą nuo likusios kūno dalies. Aktyvus naktį, medžioja driežus, sraiges, varles ir kitus smulkius grobius. Pavojaus akimirkomis gyvatė įbaugina priešą pakeldama susuktą ryškią uodegą, dažniausiai raudonos spalvos. Taip jis imituoja nuodingas rūšis, nors nėra viena iš jų.

Šiurkšti medžio viperė

Įvertinimas: 4.0

Šios rūšies gyvatės, priklausančios afrikietiškų viperių genčiai, aptinkamos centriniuose ir vakariniuose Afrikos regionuose. Kūno ilgis 50-75 cm, spalva gali būti nuo šviesiai geltonos iki tamsiai mėlynos. Paprastai gyvena drėgnuose atogrąžų miškuose, kartais aptinkami savanų pakraščiuose. Labai neįprastą gyvatės išvaizdą lemia išsikišę briaunuoti žvynai. Dėl šios kūno ypatybės jis gali greitai ir lengvai judėti tarp medžių. Raguotosios medžių vapsvos didžiąją gyvenimo dalį praleidžia virš žemės, o medžiodamos kabo ir puola pro šalį bėgančius graužikus ir roplius. Kartais jie taip pat medžioja paukščius, kurie neatsargiai nutūpė ant šakų, pasiekiamų jų grobiui. Įkandusi gyvatė įšvirkščia hemolizinių nuodų, kurie naikina kraujo ląsteles. Toksinas laikomas pavojingu ir žmonėms, nors užfiksuoti tik keli atvejai, kai ši rūšis užpuolė žmones.

Žaliasis pitonas

Įvertinimas: 4.1

Vaivorykštinis pitonas aptinkamas Papua Naujosios Gvinėjos tropinių atogrąžų miškų regionuose ir Keip Jorko pusiasalyje Australijoje. Nepaisant pavadinimo, ne visi egzemplioriai yra žali. Jaunų pitonų žvynai paprastai būna geltoni arba raudoni, o subrendę tampa žali. Elgesys ir mityba taip pat skiriasi priklausomai nuo amžiaus. Jaunikliai įsikuria miškų pakraščiuose ir minta vabzdžiais arba mažais driežais. Sulaukę brandos, jie mieliau gyvena miške, maskuojasi tarp žalių augalų ir medžioja graužikus. Gyvatės paprastai užpuola savo auką nuo žemai augančių medžių šakų, kur gali lengvai ją užklupti iš viršaus. Dydžiu dominuoja patelės, suaugusios žaliųjų pitonų patelės pasiekia dviejų metrų ilgį.

Vaivorykštinis boa constrictor

Įvertinimas: 4.2

Vaivorykštinis boa, vietinių vadinamas aboma, pavadinimą gavo dėl neįprastų žvynų su metaliniu blizgesiu, kurie įspūdingai spindi saulėje. Ypač gražiai atrodo, kai roplys juda. Pagrindinė spalva – rausvai ruda su ryškiomis dėmėmis visame kūne, apjuostomis tamsiais žiedais. aptinkami Pietų Amerikos ir kelių Karibų jūros salų atogrąžų miškuose. Dažniausiai jie sutinkami prie vandens telkinių, nes vaivorykštinis boa puikiai jaučiasi vandens aplinkoje. Jaunikliai daug laiko praleidžia ant medžių šakų, suaugusieji dažniausiai juda ant žemės, slepiasi tankioje žolėje. Jie minta mažais žinduoliais. Kūno ilgis – 150-200 cm. Boa nėra nuodingi ir yra ramaus būdo, stengiasi vengti susitikimų su žmonėmis.

Žolėdis žaliasis plethodas

Įvertinimas: 4.3

Ši gyvatė aptinkama keliose Azijos šalyse – nuo Indijos ir Bangladešo iki Filipinų ir pietų Kinijos. Be ryškiai žalios spalvos, plethovidinė gyvatė patraukia dėmesį savo plonu, ilgu, plokščiu kūnu, kuris primena susisukusią tropinę lianą. Iki dviejų metrų ilgio, o roplio liemuo yra vos kelių centimetrų skersmens. Snukis pailgas ir smailus, tačiau labiausiai į akis krinta didelės ovalios akys su horizontaliais vyzdžiais. Dėl jų baltauodegiai turi binokulinį regėjimą, kuris gyvatėms būdingas labai retai. Didžiąją laiko dalį praleidžia medžių viršūnėse, greitai ir lengvai juda tarp šakų. Gyvatė medžioja dieną, o naktį slepiasi tokiose vietose kaip tuščiaviduriai medžiai ar žievės plyšiai. Maistą sudaro graužikai, medinės varlės ir kiti smulkūs gyvūnai. Baltųjų uodų nuodai yra silpni ir žmonėms nekenksmingi.

Teksaso baltasis kikilis

Reitingas: 4.4

Teksaso baltoji gyvatė taip pat vadinama baltąja žiurkine gyvatė, taip ji vadinama ne tik dėl savo mitybos, bet ir dėl to, kad jos suplota, siaura galva šiek tiek panaši į žiurkės snukį. aptinkami visame Šiaurės Amerikos žemyne, nuo pietinių JAV valstijų iki pietinės Kanados. Gali gyventi plačialapių miškuose, krūmynuose arba raguvose ir upių slėniuose. Iki 180 cm ilgio, vienodai pieno baltumo, nors kartais pasitaiko juodų ar oranžinių egzempliorių. Daugiausia minta graužikais, varlėmis ir driežais. Ši gyvatė neturi nuodingų liaukų, tačiau jos įkandimas gana skausmingas dėl gilių ir ilgų dantų.

Raguotoji viperė

Įvertinimas: 4.5

Raguotoji viperė aptinkama visoje šiaurinėje Afrikos žemyno dalyje, išskyrus Maroką ir Arabijos pusiasalį. Gyvatė yra apie 80 cm ilgio, geltonai smėlio spalvos su tamsiai rudomis dėmėmis, masyvus liemuo baigiasi trumpa siaura uodega. Virš akių vertikaliai į viršų išsikišusios aštrios žvynuotos ataugos, panašios į ragus. Raguotoji viperė juda neįprastu būdu: ji meta galinę pusę į priekį, o paskui ištraukia priekinę pusę į priekį. Jame pakaitomis atliekami judesiai į dešinę ir į kairę pusę. Dėl pjūklelius primenančių žvynų ant šonų jis gali greitai įsikasti į smėlį, kurį naudoja ir slėptuvėms nuo kitų plėšrūnų, ir pasaloms. Gyvatėdės medžioja daugiausia naktį, maitinasi driežais, graužikais ir paukščiais. Jei pajunta pavojų, susisuka ir trina žvynus, taip skleisdamas įspėjamąjį garsą. Gyvatė yra nuodinga ir jos įkandimas pavojingas žmonėms, nors mirtinų atvejų pasitaiko retai, paprastai nukentėjusiesiems duodamas priešnuodis.

Mėlynas lenktynininkas

Įvertinimas: 4.6

Gyvatė gavo neįprastą pavadinimą dėl ryškiai mėlynos spalvos ir didelio greičio. Šis roplys priklauso nenuodingam porūšiui Coluber constrictor, dar vadinamam rytietiškuoju raceriu. Mėlynosios baltauodegės gyvatės paplitimo arealas apima didžiąją dalį Šiaurės Amerikos – nuo Kanados iki pietinių Meksikos valstijų. Gyvatė mėgsta įsikurti savanose arba upių pakrantėse. Suaugėliai pasiekia 1,8 m ilgį, yra liekni, su ilga uodega, lygiais žvynais ir didelėmis akimis. Minta paukščiais, graužikais ir mažesnio dydžio gyvatėmis.

Šlegelio botropė (Coluber constrictor)

Įvertinimas: 4.7

Šlegelio kregždė gyvena drėgnuose atogrąžų miškuose Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Gyvatė pavadinta XIX a. vokiečių mokslininko Hermano Šlegelio vardu. Rūšis gali būti įvairios spalvos – nuo žalios su rudomis raštuotomis dėmėmis iki vienspalvės auksinės. Pastarasis dažniausiai aptinkamas Kosta Rikoje. Gyvatę lengva atskirti iš plačios, šiek tiek suplokštėjusios galvos ir specialių žvynų, panašių į dyglius, kurie yra virš akių kaip blakstienos. Ilgis ne ilgesnis kaip 60 cm, patelių yra daugiau nei patinų. Šlegelio botropsas aktyvus naktį, dieną dažniausiai praleidžia nejudėdamas ant medžių šakų. Maitinasi paukščiais, graužikais, mažais ropliais. Stiprūs nuodai su toksinais, kurie gali sunaikinti širdies ir diafragmos raumenų ląsteles.

Kalifornijos vijoklinė gyvatė

Įvertinimas: 4.8

Ši gyvatė priklauso gyvatinių šeimai, jos kūno ilgis siekia nuo pusantro iki dviejų metrų. Daugiausia aptinkamas Kalifornijos pusiasalyje, kartais aptinkamas kitose JAV valstijose ir kai kuriuose Kanados regionuose. Žvynai būna įvairių spalvų, tačiau jie visada išsiskiria ryškiomis skersinėmis juostomis. Ši rūšis pasižymi ryškiu lytiniu dimorfizmu – patinai yra daug mažesni už pateles. Gandrinės gyvatės gyvena pakrančių zonose, pelkėse arba žolėtuose slėniuose ir minta graužikais, ropliais, varliagyviais ir žuvimis. Daug laiko praleidžia vandenyje. Prasidėjus šaltajam metų laikui jie kelis mėnesius miega žiemos miegu. Kalifornijos gyvatė yra nenuodinga ir labai atsargi, pavojaus metu skleidžia aštrų kvapą, kuris atbaido priešus.

Juodoji mamba

Reitingas: 4.9

Ši graži, bet mirtina gyvatė aptinkama pusiau sausringuose Afrikos žemyno regionuose. Juodosios mambos pavadinimas kilo nuo juodos spalvos burnos gleivinės vidinės pusės. Jo blizgantys žvyneliai paprastai būna pilkšvi arba tamsiai alyviniai, nors kartais būna juodi. Jie būna 1,5-2 m ilgio ir sveria apie 1,6 kg. Tai viena ilgiausių ir greičiausių gyvatės rūšių pasaulyje, trumpais atstumais ji gali judėti didesniu nei 12 km per valandą greičiu. Juodosios mamos gyvena ir ant žemės, ir medžiuose, o slėptuvėms renkasi plyšius, apleistus urvus, uolų plyšius. Jie medžioja dieną, laukdami grobio pasaloje, o jų grobis paprastai būna maži šiltakraujai gyvūnai. Juodosios mambos įkandimas yra vienas pavojingiausių iš visų gyvatės; jos nuodai turi trijų rūšių nuodingų medžiagų, iš kurių stipriausia yra dendrotoksinas. Vieno įkandimo metu išsiskiriančio nuodų kiekio pakanka nužudyti penkiolika suaugusių patinų. Patekę į organizmą, toksinai sukelia periferinį paralyžių ir garantuotai miršta nuo kvėpavimo nepakankamumo greičiau nei per valandą. Vienintelis būdas išsigelbėti nuo juodosios mambos įkandimo – suleisti priešnuodį, tačiau statistiniai duomenys rodo, kad net ir laiku gavus priešnuodį daugiau kaip 10 proc. juodosios mambos aukų miršta.

Mėlyna kufija

Įvertinimas: 5.0

Mėlynoji kufija arba Komodo medžio viperė yra itin reta gyvatės rūšis, aptinkama Mažosiose Sundos salose Indonezijoje. Jie turi išskirtinę trikampę galvą, panašią į ieties antgalį. Šiek tiek suplotas, tvirtas kūnas, ne ilgesnis kaip 1 m. Žvynų spalva įvairuoja nuo mėlynai mėlynos iki turkio atspalvių. Ši rūšis aptinkama tropinių miškų gilumoje, ji yra medžioklinė ir tik retkarčiais leidžiasi žemyn medžioti. Dieną mėlynoji kuoja mėgsta snausti nuošaliose vietose, o naktį aktyviai ieško grobio, laikydamasi savo asmeninės teritorijos. Ši gyvatė, puldama savo auką, užnuodija ją nuodais, kurie per kelias sekundes nužudo mažus gyvūnus. Jos įkandimas gali sukelti stiprų patinimą, audinių nekrozę ir vidinį kraujavimą, todėl vietiniai gyventojai stengiasi laikytis atokiau nuo spalvingosios gražuolės.