9 didžiausios pasaulyje varlės

Goliato oda ant nugaros yra žalsvai ruda, o ant pilvo – balkšvai geltona. Šie varliagyviai gyvena palei upes atogrąžų miškų gilumoje. Skirtingai nei kitos Conraua rūšys, Goliatas negali gyventi užpelkėjusiuose ir dumblinuose tvenkiniuose – jam reikia tik skaidraus, deguonies turtingo vandens netoli krioklių, sudarančių sraunias tropines upes.

Dėl savo dydžio ji gali maitintis ne tik įprastu varlių maistu – vabzdžiais, vorais ir kirminais, bet ir didesniu grobiu, pavyzdžiui, vėžiagyviais ir mažesnėmis varlėmis. Kaip ir kitos rūšys, jis praryja visą grobį, pagriebdamas jį liežuviu.

Dabartinė populiacija C. eikite

2-oji vieta: Bulius (iki 25 cm)

Įvertinimas: 4.9

Antroji pagal dydį bulius gyvena Šiaurės Amerikoje, centrinėje ir pietrytinėje žemyno dalyje – Kvebeke, Ontarijuje, Misisipės deltoje. Nepaisant to, kad ši rūšis yra trumpesnė už didžiaakę, jos svoris yra ne ką mažesnis ir siekia iki 3 kg. Varlės bulius savo vardą gavo ne tik dėl dydžio, bet ir dėl to, kad skleidžia mūkimo garsą. Ji taip pat vadinama jaučio varle, lotyniškai –

Varlės gyvena upių, ežerų, tvenkinių ir pelkių pakrantėse. Minta gana dideliais gyvūnais – gali praryti šikšnosparnius, smulkius graužikus, žuvis, taip pat valgo jauniklius, pulkelius (net savo rūšies), moliuskus, vabzdžius. Mūkimo garsus, kuriais garsėja ši rūšis, skleidžia tik patinai, gerkliniais maišeliais viliojantys pateles.

Skirtingai nei goliatas, bulius nėra nykstanti rūšis. Jo natūralus paplitimo arealas Šiaurės Amerikos žemyninėje dalyje yra gana platus. Ši rūšis taip pat introdukuota beveik visose JAV ir Kanadoje, kai kuriose Pietų Amerikos šalyse, Europoje ir Kinijoje. Įvežimo priežastis – kulinarinė varlių, kurių kojos laikomos delikatesu, vertė. Nekontroliuojamai dauginasi kai kuriose introdukuotose teritorijose, išstumdamas vietines rūšis.

3-ioji vieta: timpa (iki 20 cm)

Įvertinimas: 4.8

Trečioji sąraše – brazilinė (arba gyvsidabrinė) raganosė Ceratophrys aurita. Ši varlė gyvena tik Brazilijoje ir, be savo dydžio, taip pat išsiskiria ypatingu augimu virš akių, primenančiu ragus. Jis turi didelę, trečdalį kūno užimančią galvą su galingu, dantytu žandikauliu ir savitą kūno formą. Jo oda žalia arba ruda, nusėta dėmėmis ir raštais.

Prakartėlė gyvena drėgnuose miškuose. Dienos metu nuo saulės ir karščio slepiasi paklotėje, kur dėl maskuojančios spalvos yra mažai pastebimas, o medžioti išeina tik naktį. Maitinasi vabzdžiais ir kirminais, taip pat gali pagauti paukštį, driežą ar pelę. Įdomus būdas, kuriuo varlės padeda sau praryti maistą: tam akių obuoliai nuleidžiami ir prispaudžiami prie grobio, stumdami jį į stemplę, o ragai tuo metu uždengia akių angas. Kai maistas nuryjamas, akys grįžta į savo vietą.

Nepaisant gana siauro arealo, ši rūšis neišnyko – brazilams raganosiai yra tokie pat įprasti kaip paprastos varlės ar rupūžės. Egzotinių gyvūnų gerbėjai šias varliagyves laiko namuose. Nelaisvėje jie gali atsisakyti valgyti, verčiant maistą į gerklę. Visai nepanašios į laukines – ten patinai taip garsiai šaukiasi patelių, kad jų balsas girdimas už kelių kilometrų.

4 vieta: tigrinė varlė (iki 17 cm)

Reitingas: 4.7

Indijos tigrinė varlė (Hoplobatrachus tigerinus) gyvena Azijos šalyse – Indijoje, Bangladeše, Kinijoje; ji taip pat aptinkama kitose vietose, kur ją įvežė žmonės, pavyzdžiui, Madagaskaro saloje. Atrodo gana įprastai, išskyrus dydį – maža galva, masyvus liemuo. Nugarinė dalis turi aštrią briauną, kuri skiria šią rūšį nuo kitų Hoplobatrachus genties atstovų. Nugara yra alyvuogių arba pilka, o pilvas – baltos spalvos.

Tigrinės varlės gyvena prie tvenkinių ir pelkių, nuo saulės slepiasi žemėje arba krūmuose. Jos medžioja naktimis ir ryja viską, kas pasitaiko jų kelyje – kirminus, žvirblius, peles, viščiukus, kitas varles.

Vyriškos lyties atstovų kūno spalva, paprastai gana įprasta, keičiasi veisimosi sezono metu. Taip atsitinka, kai prasideda musoniniai lietūs. Kūnas tampa geltonas, o gerklės maišeliai – mėlyni. Kadangi Azijos pelkėse gausu varlių, jos nusidažo šiomis kontrastingomis spalvomis. Patelės, priviliotos tokio spindesio ir garsaus kranksėjimo, atvyksta prie patinų būrelių ir susiformuoja poros.

5 vieta: ežerinė varlė (iki 17 cm)

Įvertinimas: 4.6

Ežerinė varlė (Pelophylax ridibundus) gyvena Europoje, Šiaurės Afrikoje, Azijoje. Introdukuotas Kamčiatkoje, kur įsikuria prie terminių šaltinių. Dydžiu lenkia visas kitas Europos ir Rusijos varles. Viršutinė kūno dalis yra žalios arba rudos spalvos, su šviesia juostele palei nugarą ir gelsvai balta apatine dalimi.

Gyvena daugiausia netvenkiamuose vandens telkiniuose – ežeruose, tvenkiniuose, grioviuose, nuo kurių ir gavo savo pavadinimą. Tačiau kartais tigrinę varlę galima pamatyti ir prie upių ir upelių. slepiasi nuo plėšrūnų po vandeniu; kai nėra pavojaus, medžioja savarankiškai. Aktyvūs bet kuriuo paros metu, bet dažniau vidury dienos, kai šilta. Maitinasi vabzdžiais ir moliuskais, lėliukėmis (net savo pačių) ir jaunikliais. Gali liežuviu šaudyti į drakonus, drugelius, muses, taip pat gali šokinėti ir ryti vabzdžius. Žiemą palenda po vandeniu ir užmiega žiemos miegu.

Europos ir Rusijos teritorijoje tai dažna, plačiai paplitusi rūšis. Kaip ir varlės, ežerinės varlės naudojamos medicininiams eksperimentams, ypač SSRS. Sovietų Sąjunga jas taip pat eksportavo į Europą, kur jos vertinamos dėl varlių kojelių. Buvo sumanyta varles veisti specialiuose ūkiuose, tačiau tai nepavyko.

6 rangas: ilgakojė litorija (iki 14 cm)

Įvertinimas: 4.5

Ši varlė gyvena pietų pusrutulyje – Australijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Timoro saloje. Nugara ryškiai žalia, o pilvas šviesesnis. Dėl šios spalvos litoralijų tarp lapų nematyti; jos gyvena medžių lajose, tik retkarčiais nusileisdamos ant žemės. Būdingos baltos juostelės nuo lūpų, kurios poravimosi metu patinams tampa rausvos.

Drėgnose vietose – miškuose, pakrančių krūmynuose, ariamoje žemėje. Auga lygumose ir žemumose, iki 1200 m virš jūros lygio. Maitinasi sumedėjusiais ir sausumos vabzdžiais, tampa aktyvūs naktį, kai nėra šilumos ir kaitrios saulės. Veisiasi pavasarį; patelės nusileidžia nuo medžių prie tvenkinių ir ten neršia. Litorija turi gana skambų balsą ir gali miauksėti, kad išreikštų išgąstį.

Šios rūšies arealas yra gana didelis ir jai negresia išnykimas. Litis laikomas kaip naminis gyvūnėlis, tačiau Australijoje tam reikia specialaus leidimo.

7 vieta: Žolinė varlė (iki 10 cm)

Įvertinimas: 4.4

Tai labiausiai paplitusi varlė europinėje Rusijos dalyje. Taip pat aptinkamas likusioje Europos dalyje, gyvena Farerų salose ir Airijoje, kur jį įvežė žmogus. Užauga iki 10-11 cm ilgio ir sveria šiek tiek daugiau nei 20 g. Kūno spalva – šviesiai ruda, ant smilkinių yra dėmių, tamsių juostų. Rūšies oda lygi su mažais gumbeliais.

Žolinė varlė aptinkama miškuose, miškostepių buveinėse. Aktyvus vakare ir naktį, dieną slepiasi po nukritusiais lapais ir senuose kelmuose. Maitinasi sraigėmis, kirmėlėmis ir vabzdžiais, griebdamas grobį lipniu liežuviu. Patelės minta dumbliais ir kitais vandens augalais.

Žolinės varlės dauginasi pavasarį, iškart po žiemos miego, dėdamos kiaušinius į vandens telkinius. Rudenį išsiritę pulkeliai virsta varlių jaunikliais, kurie lytinę brandą pasiekia 2-3 metų amžiaus. Žiemoja sausumoje, individai slepiasi lapų paklotėje, medžių kamienuose ir urvuose. Violetinės varlės turi priešų visais gyvenimo etapais – jos kiaušinius ėda tritonai ir antys, pulkeliai sugaunami drozdų, kregždžių, kandžių, o suaugusiais jaunikliais minta plėšrieji paukščiai, gyvatės ir kregždės. Europoje žmonės taip pat valgo varles: jų kojos laikomos delikatesu.

Nr. 8: violetinė varlė (iki 9 cm)

Įvertinimas: 4.3

Ši rūšis, lotyniškai vadinama Nasikabatrachus sahyadrensis, yra labai reta. Ji aptinkama tik Indijos Vakarų Gatuose, užimančiuose 14 km plotą2. Ši varlė neįprasta tuo, kad gyvena po žeme, o į lauką išeina tik veistis. Dėl savo požeminio gyvenimo purpurinė varlė turi ypatingą kūno formą, todėl ji labiau panaši į nuogą apgamą nei į varlę. Kūno spalva taip pat neįprasta – violetinė arba violetinė su pilkšva žemės spalva.

Ilgą laiką mokslininkai net nežinojo, kad varlę galima rasti po žeme. Ši rūšis buvo atrasta palyginti neseniai – 2003 m., nors vietiniai gyventojai jos gyventojus stebėjo ir anksčiau. Žinoma, kad violetinė varlė gali nusileisti į 1-3 m gylį. Jie minta termitais, kuriuos randa dirvoje, įkišę liežuvius į jų skyles. Dėl mažos burnos varlės negali praryti didesnio grobio.

Prasidėjus musonui, patinai ir patelės trumpam – maždaug dviem savaitėms – išplaukia į paviršių. Ten vyksta poravimasis, po kurio patelės deda kiaušinius į baseinėlius. Lėliukės vystosi vandenyje, o kai subręsta, išlipa ant žemės ir įsirausia į dirvožemį.

Dabar violetinėms varlėms gresia išnykimas dėl kertamų kalnų miškų, kuriuose jos gyvena. Sunaikinus medžius, išnyksta ir termitai, vienintelis Nasikabatrachus sahyadrensis maistas. Rūšis įtraukta į tarptautinę Raudonąją knygą.

9 rangas: česnakinė varlė (iki 8 cm)

Balai : 4.2

Tai nebėra labai didelė varlė – iki 8 cm ilgio kūnas sveria 6-20 g. Lygus ovalus kūnas ir trumpos galūnės. Jis nudažytas santūria pilka spalva su rudais ir geltonais atspalviais ir didelėmis tamsiomis dėmėmis. Taip pavadintas dėl kvapnių gleivių ant odos, kurios yra nuodingos ir neleidžia plėšrūnams ėsti česnakų augalų. Geriausia jo neliesti plikomis rankomis, nes gali sudirgti oda.

Auga miškuose, upių užliejamose teritorijose, ariamoje žemėje, daržuose. Gyvena sausumoje, dieną įsirausia į žemę iki pusės metro gylio, o naktį išeina medžioti. Į vandens telkinius eina tik pavasarį, veisimosi sezono metu. Vabzdžiais ir vorais mintantys pulkeliai minta detritu ir vandens augalais. Česnakinės kandys žiemoja dirvožemyje, kartais šuliniuose ir duobėse.

Natūralūs česnakų nagų priešai yra gyvatės ir kitos gyvatės, plėšrieji paukščiai, lapės, o pūgžliams – žuvys. Dėl išdžiūvusių vandens telkinių taip pat dažnai žūsta pulkeliai. Šiai rūšiai negresia išnykimas, ji aptinkama gana dažnai ir didelėje teritorijoje – Rusijoje, Europos šalyse ir Artimuosiuose Rytuose.