Ką daryti su nuolatiniu kaltės jausmu

Kiekvieno žmogaus psichikos struktūroje dominuoja jausmai, kuriais jis bendrauja, plėtoja. Jie lemia motyvaciją ir požiūrį ir dažnai yra stipresni už mintis. Pasiseka ne protingiausiems, o atkakliausiems ir ryžtingiausiems, kurie neabejoja sėkme, o jei klysta, eina pirmyn, bet neužsiima nevaisingais apmąstymais ir savęs kankinimu.

Jei kaltės jausmas tampa dominuojantis, jis sunaudoja daug energijos; saviugda beveik sustabdoma ir visi ištekliai skiriami savo „nusižengimams” neutralizuoti ir pateisinti. Kad pasiektumėte stabilią, kontroliuojamą būseną, turite išlyginti tuščios kaltės jausmo poveikį ir „iš naujo nustatyti” savo psichiką.

Kaltės ir gailesčio kilmė

Žinoma, kiekvienoje situacijoje kyla kaltės jausmas, tačiau normalus žmogus yra linkęs save pateisinti ir net perkelti atsakomybę kitiems. Nesunku pastebėti, kad tai taikoma ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, kurie nė nemirktelėję įrodo, kad dėl vėlavimo kalti ne jie, o masonai ir reptiloidai arba bent jau tramvajaus vairuotojas.

Laiku pripažinti kaltę ir susidoroti su pasekmėmis – puikus gebėjimas, rodantis socialinės ir psichologinės brandos lygį. pasirengimas atsiprašyti ir prisiimti atsakomybę už savo klaidas padeda išvengti daugelio konfliktų ir nesusipratimų. Iš tiesų dažniausiai žmones įžeidžia ne situacijos turinys, o kaltojo asmens nenoras pripažinti kaltę ir bandyti išlyginti padėtį. Net atliekant tyrimus ir nagrinėjant bylą teisme atsižvelgiama į kaltės ir gailesčio laipsnį.

Tačiau kai kuriais atvejais kaltės jausmas tampa nuolatinis, dažnai lydimas nerimo ir depresijos, sukeliantis apatiją ir panikos priepuolius. Tai vienas iš labiausiai socializuotų jausmų, kylančių bendravimo procese, o tai reiškia, kad jo ištakos ir priežastys glūdi santykiuose su kitais žmonėmis. Tokius stiprius, „inkarinius” jausmus gali užmegzti tik artimi, svarbūs žmonės, pvz., tėvai ar sutuoktiniai.

Tėvai– jei jie ugdo ir motyvuoja vaiką naudodami neigiamą, o ne teigiamą motyvaciją. Sakydami „neišeisi, jei nepadarysi namų darbų”, kai daug lengviau ir produktyviau pasakyti „išeisi, kai padarysi namų darbus”. O toliau, kilus nepasitenkinimui, jie pradeda „apsunkinti” ir kaltinti vaiką: nepadarei namų darbų, neklausai tėvų, esi nedėkingas, nenori tapti turtingas ir sėkmingas. Beje, jie sumaniai naudoja stereotipą, kad „jei žmogus jaučiasi kaltas, vadinasi, jis tikrai pasielgė blogai”.

Vaikas priima suaugusiųjų žodžius kaip absoliučią tiesą, neturi pagrindo abejoti jų tikslumu ir autoritetu, todėl yra įsitikinęs savo kalte, atsilikimu, menkavertiškumu. Vaikas yra kaltas dėl neteisingų atsakymų, blogos tėvų nuotaikos, neteisingo gyvenimo būdo ir apskritai dėl visų pasaulio problemų.

Vienintelis galimas būdas neutralizuoti situaciją – pripažinti suaugusiųjų išpuolius ir pripažinti, kad „aš blogas”, „aš kvailas”, „aš neklaužada”. Jis negali polemizuoti ir argumentuoti savo nuomonės, todėl turi kaltai prašyti atleidimo, kad pelnytų bent truputį tėvų gailesčio ir rūpesčio.

Su amžiumi šis gynybos mechanizmas vis labiau įsitvirtina; žmogui lengviau atsiprašyti ir pripažinti pralaimėjimą nei kovoti už orumą ir normalų požiūrį į įvykius. Jo kasdienybė – tai mikro krizių serija, nuolatinis problemų ir pelnyto atpildo laukimas. Sulaukti pagyrimai ir laimėjimai nedaro jo laimingo, nes perpildytas nerimastingų lūkesčių turi nuolat ruoštis armagedonui, naujiems išpuoliams ir atsiprašymams.

Sutuoktinis– Gali labai greitai išsiugdyti bendrą priklausomybę ir kaltę, jei užima autoritarinę, dominuojančią poziciją ir nesugeba užmegzti lygiaverčių, partneriškų santykių. Išplinta į savikritiką linkusiems žmonėms, kurių savivertė yra sumenkusi. Paradoksas tas, kad tokie „aukos sindromą” turintys asmenys pasąmoningai ieško „galingesnių” partnerių, galinčių reguliuoti jų sambūvį.

Jie dažnai skundžiasi kitiems, kad yra persekiojami, engiami, žeminami, bet nenori nė trupučio pasikeisti ar daryti įtaką situacijai. Gyvenimas gynybinėje situacijoje, visada pasirengęs atsiprašyti ir pripažinti klaidas, kurios nėra tikros. Šis jausmas palaipsniui peržengia šeimos santykių ribas ir apima visas gyvenimo sritis, o tai atbaido, atgraso adekvačius, protingus žmones.

Kaip su tuo gyventi

Priklausomai nuo kaltės šaltinio, vaikas modeliuoja savo mąstymą ir elgesį. Jei tai vidinis įsitikinimas, kylantis iš savikritikos ar žemos savivertės, reikės radikaliai permąstyti visus psichikos struktūros lygmenis ir autotreniruoti, kad būtų koreguojama motyvacija ir nuostatos. O jei tai primestas jausmas, manipuliacijos rezultatas, turėsime veikti visapusiškai, spręsti santykių su vertėju klausimą ir koreguoti bendrą sąveikos mechanizmą.

Įdomus pratimas, kurį galite pradėti: paimkite du popieriaus lapus, padalykite juos vertikaliai per pusę.

Ant pirmojo užrašykite pavadinimą „Mano didžiausios klaidos”, nes norint ištaisyti bet kokį jausmą, būtina jį sukonkretinti, suprasti jo priežastis ir realias pasekmes. Viename stulpelyje surašykite 8-10 svarbiausių klaidų, kurias, jūsų manymu, padarėte paauglystėje, o priešingame stulpelyje surašykite pasekmes. Pavyzdžiui: įžeidinėjo vadovybę – buvo atleistas iš darbo.

Pagalvokite, kurios iš šių klaidų turėjo svarbiausių pasekmių ir kiek jos reikšmingos dabar, galbūt jos yra tolimoje praeityje, o jūs veltui kankinate save abejonėmis. Tada įvertinkite tai, kas vyksta, pagalvokite, kiek ši klaida svarbi jūsų gyvenimui po savaitės, po mėnesio, po metų. Jos poveikis tikriausiai yra nereikšmingas ir greičiausiai galėsite gyventi toliau su šiuo slegiančiu kaltės jausmu.

Antrajame lape užrašykite pavadinimą „Mano svarbiausi žmonės”ir kairėje esančiame stulpelyje išvardykite 8-10 svarbiausių žmonių savo gyvenime, o šalia jų, skalėje nuo 1 iki 10, nurodykite, kokį kaltės ir nerimo laipsnį sukelia kiekvienas iš jų. Nustebsite, kai pamatysite, kad labiausiai įtempti ir įžeidūs santykiai yra su artimiausiais žmonėmis, tais, kuriais pasitikite.

Daugelis tėvų ar sutuoktinių sugeba meistriškai primesti kaltės jausmą, kad galėtų jus toliau begėdiškai išnaudoti – tai jų būdas išgyventi ir realizuoti save. Dažnai tam nereikia tikros priežasties, užtenka blogos nuotaikos ir kaltinimo „tu vėl mane isterikuoji”. Jūsų pasirinkimas – sutikti arba pasipriešinti.

Veiksmingi kaltės jausmo neutralizavimo būdai

Viktoras Franklis – austrų psichiatras, psichologas, filosofas, išgarsėjęs kaip logoterapijos (pažodžiui: gydymas prasme) kūrėjas ir knygos „Žmogus ieško prasmės” autorius. Tai aktuali, ieškoma koncepcija, kuri įkvėpė daugelį psichoanalizės, egzistencinės psichologijos, kognityvinės elgesio psichoterapijos. Ne veltui jis vadinamas trečiosios Vienos psichologijos mokyklos įkūrėju po Froido ir Adlerio.

Pasak autoriaus, prasmės terapija – tai prasmės kūrimo veiksnių paieška tolesniam asmeniniam judėjimui ir tobulėjimui. Nepelnytas kaltės jausmas, žinoma, stabdo, „įtvirtina” žmogų, trukdo visapusiškai savirealizacijai, trikdo harmoningą egzistenciją, kurioje krizės kaitaliojasi su sėkmėmis. Todėl kartais reikia taikyti aktyvų metodą. Klausimas, kurį reikia užduoti, yra ne „iš kur aš atėjau, ką aš padariau”, bet „kur aš einu, ko aš noriu?”. Pusė primestų, nepagrįstų minčių ir jausmų, įskaitant kaltę ir baimę padaryti dar vieną klaidą, išnyksta kartu su atnaujinta programa ir motyvacijos „perkrovimu”.

1. Situacija– Pripažinti nusižengimą ar pažeidimą ir prisiimti atsakomybę už nusižengimą ar padarytą žalą. Pasistenkite atlyginti žalą ir, svarbiausia, siekite tikro atleidimo. Tai ypač pasakytina apie artimus žmones, kurie skaudžiai suvokia mūsų grubumą ar neatidumą. Jei atsiprašėte ir išgirdote „gerai, aš jus suprantu”, tai dar nereiškia, kad asmuo „atleido” įžeidimą, turi pasikeisti jo emocinė būsena.
2. Lėtinis– nustatyti šaltinius ir priežastis, kurias galima nustatyti taikant pirmiau minėtus metodus arba apmąstant ir atliekant introspekciją. Kol nesate pasiruošę keistis viduje, nenaudinga versti situaciją ir įrodinėti, kad tėvai ar sutuoktinis sukelia jūsų nevaldomą kaltės ir nerimo jausmą. Pirmiausia pagalvokite, kaip galėtumėte ištaisyti šiuos santykius, ar tai iš esmės įmanoma pagal kitokį scenarijų. Gali tekti atsisakyti ankstesnės gana gerai sutvarkytos padėties ir įsitraukti į konfliktų ir krizių ciklą, kuris padės jums „išvalyti” jausmus, išlaisvinti juos nuo nereikalingo balasto.

Jei suvokiate, kad neurotinė kaltė tiesiog persekioja jus,trukdo jūsų šeimai, socialiniam gyvenimui ir kasdienei rutinai, dėl savo psichinės gerovės nedelsdami sumažinkite varginantį bendravimą su kitais žmonėmis. Tik jūs patys esate atsakingi už savo būklę ir privalote rūpintis savo gerove, kuri turi tokią pat vertę kaip ir kitų.

Kai tik pastebėsite, kad jums vėl bando primesti kaltę, būtent šiuo metu paprašykite paaiškinti nepasitenkinimo priežastis, pasiūlykite savo bendravimo variantus, jei asmuo visiškai atmeta jūsų bendradarbiavimą – laikas nuo jo pabėgti tiesiogine ir perkeltine prasme.

Kaip matote, su kaltės ir nerimo jausmais reikia kovoti visais psichikos lygmenimis. Reikia suvokti priežastis ir pasekmes, kitų įtaką, išsamiai apibūdinti savo jausmus, kada jie kyla, kokia jų reikšmė. Siekdami pakeisti kaltės jausmą teigiama linkme: jei esu kaltas, vadinasi, turiu tai ištaisyti, vadinasi, galiu pakeisti situaciją, vadinasi, viską darau teisingai. Tada esu protingas ir atsakingas.

Be vidinės savikorekcijos, būtina aptarti situaciją su kaltės jausmo šaltiniu; jei tai manipuliacijos rezultatas, vargu ar sulauksite prasmingo ir nuoširdaus atsakymo. Manipuliatorius bandys pakeisti temą arba įtraukti jus į emocinį puolimą. Padaryti išvadas, racionaliai suprasti ir rasti naują gyvenimo prasmę „į priekį” labai padeda iš naujo įvertinti situaciją ir atsikratyti slegiančio kitų primesto kaltės jausmo.

Ir svarbiausia– Išmokite sau atleisti. Jei jus taip slegia kaltės jausmas, vadinasi, jau užsitarnavote atleidimą.